Schopenhauerio rezignacija

LTViduramžių kultūra savo pagrindiniais tikslais bei vertybėmis buvo mirties kultūra; suprantama, ne savižudos ir masinės demoralizacijos reikšme, kurią paskutiniais gyvenimo metais savo pamoksluose smerkė popiežius Jonas Paulius II, bet ta krikščionybės doktrinos užduota išganymo ir išsigelbėjimo prasme, kuriai juslinis gyvenimas negalėjo turėti savaiminės vertės, o buvo tik parengiamasis ir pereinamasis etapas, kelionė, vedanti j amžinybę. Joje kiekvienas žmogus turėjo žinoti, kad jų esamasis gyvenimas negali būti nei visai tikras, nei tikrai vertingas, dėl to yra lemta ir privalu kantriai nešti savo gyvenimo kryžių. Jis tikėjo savo laikinumu, menkumu, todėl nepaliaujamai grūdinosi, stengėsi būti nusižeminęs, nuolankus, pamaldus, drovus, užsidaręs, pasirengęs uoliai tarnystei ir pasiaukojimui. [Iš straipsnio, p. 385]Reikšminiai žodžiai: Askezė; Etika; Kančia; Mirtis; Nebūtis; Pesimizmas; Rezignacija; Schopenhaueris; Schopenhaueris, Arthuras; Voliuntarizmas; Asceticism; Death; Ethics; Non-existence; Pessimism; Resignation; Schopenhauer; Schopenhauer, Arthur; Suffering; Voluntarism.

ENResignation by Schopenhauer was an ascetic opposition against the will of life, in which returned death from death-forgetfulness in modern world. The chief thing in this resignation is paradox of rescue, which unified suffering as positive, feeling and blessing as negative, but have do not influence in man staying. [From the publication]