Nietzsche ir vakarų metafizikos tradicija: gyvenimas ir kūryba

LTŠio straipsnio tikslas - išplėtoti Nietzsche'ės argumentus, apnuoginančius Vakarų metafizikos žlugimą ir atveriančius požiūrį į gyvenimą kaip meno kūrinį. Toks pagrindinių uždavinių formulavimas reikalauja principingai nubrėžti metafizikos ribas ir kartu parodyti, kad Nietzsche'ės filosofijoje išplėtoti argumentai nepraranda aktualumo ir dabartinėse filosofinėse koncepcijose, nepaisant jų autorių nenoro prisipažinti, kad jos išliko Nietzsche’ės nubrėžtos gyvenimo perspektyvumo sampratos įtakojami. Šiandien nebegalima paneigti, kad įvairiausios, net ir viena kitai priešingos filosofinės kryptys yra Nietzsche'ės minčių ištaka. Pradedant gyvenimo filosofija, feminizmu, postmodernizmu, antifeminizmu, naujų amžių biologizmu, psichologizmu, nihilizmu, evoliucionizmu ir baigiant anarchizmu, Nietzsche šlovinamas, keikiamas, bet neignoruojamas. Jis yra Dievo žudikas, antikristas, paskutinis metafizikas, valios galiai skelbėjas, betikslis klajoklis. Skirtingų krypčių šalininkų iškeliami įvairūs argumentai, priežastys, o konkretūs Nietzsche'ės tekstai pasitelkiami kaip skirtingų jo "filosofijų" patvirtinimas. Jo rašto stilius, ironiški pasisakymai, metaforiškos ir alegoriškos mintys, ezoterinių tekstų pasitelkimas, tekstų, kurie šaiposi vienas iš kito, teorijų, kurios sunaikina kitas ir įgauna savo viršenybę vien tik tam, kad jos pačios žlugtų istorijos įvairybių kataloge, brėžia platų jo raštų priešingų interpretacijų horizontą. Net ir didieji XX a. mąstytojai bei komentatoriai išsako priešingas nuomones, nuo Heideggerio, Schlechtaos, per Jaspersą, Kaufmaną ir Volkmann-Schlucką. Vieni ginčijasi su kitais, ir žaismingų bei aistringų kovų sūkuryje, siekdami tiesos pasitelkia įvairias raiškias sąvokas. Kokia prasmė esant tokiam Nietzsche es tyrinėjimų vaizdui atverti "duobę į nuožmiai kandančių gyvačių lizdą" ir įmesti į.Reikšminiai žodžiai: Nietzsche; Vakarų metafizika; Gyvenimo filosofija; Gyvenimas; Kūryba; Nietzsche; Western metaphysics; Philosophy of Life; Life; Creations.

ENThe essay focuses on the philosophical questions inherent in Nietzsche’s texts in order to demonstrate the ways that he proposed theses, developed them to the fullest and then found them inadequate. We find that the much lauded and followed notion, even by Heidegger and Foucault, of life as will to power is confronted by Nietzsche in terms of the problem of infinite time and rejected. Will to power requires constant growth, expansion and thus direction - teleology. In face of infinite time all directions are lost and meaningless. Here life becomes an aimless wanderer without any point of departure or arrival. From this position Nietzsche reaches a conception of perspective such that each life has a world as a given life’s perspective and thus the thesis of life as will to power is simply another perspective. Nietzsche is careful to maintain that a perspective is not a view that a particular life has toward a metaphysically neutral world: a particular perspective is the world of a specific life. Following life as a wanderer Nietzsche challenges all metaphysical positions that attempt to maintain something permanent - a truth, a value, a substance. All these are passing perspectives of life; that is why there are so many diverse and clashing truths. From here Nietzsche is led to grant the thesis of constant and universal becoming as a way of abolishing the prevailing theses that all things and events are in time. In terms of becoming all is temporal, non-repeatable and hence there is no longer the metaphysical consolation of eternal return of the same. [From the publication]