F. Nietzsche ir G. Deleuze: sėslumo simptomatika ir nomadiško mąstymo akistatos

LTStraipsnyje, remiantis Friedricho Nietzsche'ės ir Giles Deleuzeo tekstų analize, siekiama parodyti, kad remiantis klasikinio mąstymo kanonais itin problemišku dalyku tampa naujos minties pasirodymo galimybė. Klasikinis mąstymas traktuojamas kaip sėslios egzistencijos tipas ir jam priešinamas klajokliškas, nomadiškas mąstymas. Pasitelkiant Deleuzeo išskirtus "atpažinimo" ir "susitikimo" modelius, pirma, siekiama pagrįsti požiūrį, kad ir Nietzsche es filosofiją galime vadinti nomadišku mąstymu ir atitinkančiu susitikimo modelį ir antra, siekiama ištyškinti naujybės specifiką ir jos steigties transcendentalines sąlygas. [Iš Įvado]Reikšminiai žodžiai: Valia siekti galios; Interpretacija; Simptomatika; Sėslusis mąstymas; Nomadizmas; Atpažinimo modelis; Susitikimo modelis; Will to power; Interpretation; Symptomatics; Sedentary life; Nomadism; Model of meeting; Model of recognition.

ENThe article, referring to the analysis of the texts of F. Nietzsche and G. Deleuze, attempts to show that if one chooses the canon of classical thinking, the appearance of new thoughts becomes problematic. Classical thinking is considered to be the type of sedentary existence while the opposite is nomadic thinking. According to Deleuze’s models of recognition and meeting, two attempts have been made. Firstly, to prove the opinion that the philosophy of Nietzsche could be called a form of nomadic thinking and corresponds to the model of meeting. Secondly, to make distinctive the specificity of novelty and the transcendental conditions of its foundation. [From the publication]