Nietzsche ir Graikija: santykio ambivalentiškumas

LTStraipsnyje analizuojamas ambivalentiškas Friedricho Nietzsche'ės santykis su senovės Graikija. Pradžioje aptariama Nietzsche’ės reikšmė ir įtaka Vakarų filosofijai, perspektyvinis šio filosofo mąstymo būdas. Parodoma, kad Nietzsche, nors pagal specialybę buvo filologas klasikas ir kurį laiką ėjo klasikinės filologijos profesoriaus pareigas Bazelio universitete, filosofavo neklasikiniam mąstymui būdingu stiliumi. Argumentuojama, kad, nepaisant Graikijos ir jos kultūros adoravimo bei duoklės helenomanijos madai, Nietzsche kaip rašytojas ir mąstytojas buvo iš esmės svetimas klasikai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad perdėtas apoloniškojo ir dionisiškojo pradų supriešinimas, kurį regime "Tragedijos gimime", yra filosofinė Nietzschees idiosinkrazija, neturinti rimtesnio filosofinio pagrindo, parodoma Arthuro Schopenhauerio įtaka Nietzsche'ei. Aptariamas ir ambivalentiškas vokiečių mąstytojo požiūris į Sokratą ir Platoną, nurodomi tam tikri loginiai prieštaravimai, išryškėjantys Nietzsche’ės svarstymuose apie graikų filosofus. Vis dėlto pabrėžiama, kad Nietzsche'ės santykis su Graikija išliko būtent ambivalentiškas, o ne griežtai neigiamas. Daroma išvada, kad ir šiuolaikinė postmodernistinio mąstymo tradicija, laikanti šį vokiečių mąstytoją vienu iš didžiausių autoritetų, turėtų atsisakyti aklo ir vienašališko priešiškumo senovės Graikijos mąstymo tradicijai, įvardijamo "programinio antihelenizmo" sąvoka, ir grįžti prie ambivalentiško - taigi iš dalies teigiamo, iš dalies neigiamo - požiūrio į Graikiją ir joje susiformavusią klasikinio mąstymo tradiciją, kitaip tariant, sugrįžti prie požiūrio, kurio laikėsi postmodernistų autoritetas Nietzsche. [Iš straipsnio, p. 213]Reikšminiai žodžiai: Nietzsche; Schopenhaueris; Platonas; Senovės Graikijos kultūra; Klasikinė filologija; Ambivalentiškumas; Klasikinis mąstymas; Neklasikinis mąstymas; Helenomanija; Literatūrinis stilius; Nietzsche; Schopenhauer; Plato; Ancient Greek culture; Classical philology; Ambivalence; Classical thinking; Non-classical thinking; Hellenomania; Literary style.

ENThe article discusses the ambivalence of Nietzsche’s attitude to ancient Greece, the ancient Greek culture, philosophy, literature, and the system of classical Greek values. The author puts into question Nietzsches perspectivism and shows its deficiency. The inconsistency of ideas presented in "The Birth of Tragedy", especially historically and philologically flawed interpretation of Apollo’s character and the relation of Apollo to Dionysus, is discussed at some length. Nietzsche s ambivalent, if not hostile, attitude to Socrates and his intense dislike of Plato’s literary style are shown as logically flawed and rather stange, especially bearing in mind that Nietzsche and Socrates have very much in common as individuals and thinkers, and the literary style of Nietzsche is in some respect similar to that of Plato. Yet Nietzsche’s attitude to ancient Greece was ambivalent but not altogether hostile and absolutely negative. This circumstance should be kept in mind by those postmodern philosophers who violently dislike all things Greek yet hold Nietzsche as their authority. [From the publication]