Moterų literatūra išeivijoje 1950–1990 metais: kanono klausimas

LTStraipsnį inspiravo 2019 m. gegužės mėn. Vilniuje vykęs Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas, kurio metu buvo diskutuota ir apie literatūrinį kanoną – ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų: kas lemia vienų knygų patekimą į mokyklinį kanoną, jų įvertinimą literatūrinėmis premijomis, įvairiomis nominacijomis ir kodėl kitos taip ir lieka mažiau pastebėtos skaitytojų ir / ar literatūros kritikų. Šio straipsnio tematiką dar labiau aktualizavo visą rudenį vykusios (ir dar vis tebevykstančios) aštrios diskusijos dėl „Metų knygos“ rinkimų. Įvairūs „penketukai“, „dešimtukai“, „dvyliktukai“, polemika dėl vidurinių mokyklų programų ugdymo turinio atnaujinimo neišvengiamai aktualina literatūrinio kanono klausimą. Tad svarstoma, kad gal problema yra ne tai, kas patenka ar nepatenka į literatūros kanoną, o kiek galios visuomenė suteikia pačiam literatūros kanonui. Pagrindiniai tyrimo uždaviniai: pristatyti pagrindinius teorinius literatūrinio kanono aspektus; aptarti literatūrinio kanono ir moterų kūrybos klausimą; nustatyti literatūrinio kanono išeivijoje dominantes. Straipsnyje aptariamas literatūrinio kanono klausimas būtent moterų literatūroje, diasporoje kurtoje ir tebekuriamoje. Tyrimo šaltiniai: įvairi literatūrinė ir kultūrinė lietuvių išeivijos spauda JAV („Aidai“, „Darbininkas“, „Draugas“, „Gabija“, „Naujienos“ ir kt.), „Literatūros lankai“ (Buenos Airės, 1952–1959), Vlado Kulboko.knyga „Lietuvių literatūrinė kritika tremtyje“ (Roma, 1982). Pagrindinė priežastis, lėmusi šį moterų literatūros (ne)kanonizacijos aptarimą, – emigracijos temomis statistiškai rašo daugiau moterų autorių. Daugiau rašančių moterų už Lietuvos ribų buvo antrojoje emigracijos bangoje („dypukų“), daugiau moterys nei vyrai literatūriškai įprasmina savo egzilinę patirtį ir šiandien. Straipsnyje pabrėžiama, kad moterų įsitraukimas į viešąjį gyvenimą niekada nebuvo nei paprastas, nei natūralus. Dar didesni iššūkiai kuriančių moterų laukė 1944 metais, pasitraukus į Vakarus – Vokietiją, Austriją, o nuo 1949-ųjų – į JAV, Kanadą, Australiją. Keliami klausimai, kaip ir kodėl keitėsi visuomenės požiūris į rašančią, kuriančią moterį; kaip naujo konteksto, naujų ekonominių, politinių sąlygų JAV veikiama lietuvių išeivių bendruomenė mąstė apie naujus kūrybos iššūkius, kokius kėlė jai tikslus ir uždavinius. Jeigu feminizacijos procesai ragina maištauti prieš dominuojantį (vyrų) kanoną, jeigu šiandien kalbama ne apie vieną egzistuojantį kanoną, o apie kanonus, jeigu akcentuojama, kad kanonas vis dėlto yra kintantis dalykas, susijęs su tam tikro laiko verčių sistema, galbūt apskritai kanono nėra ir negali būti? Straipsnis suaktualina ir šiuolaikinius migracijos procesus ir jų refleksijas literatūroje (kuriamoje tiek Lietuvoje, tiek svetur, už Lietuvos ribų; rašomoje ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbomis), atveria naujas moterų kūrybos skaitymo ir interpretavimo galimybes ir – svarbiausia: straipsnis, dedikuotas Pasaulio lietuvių metams, bando kurti dialogo lauką, kuris gali padėti pagilinti šiandieninės (e)migracijos suvokimą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Literatūrinis kanonas; Moterų kūryba; Lietuvių išeivija; Lietuvių literatūrinė kritika egzilyje; Literary canon; Women’s work; Lithuanian diaspora; Lithuanian literary criticism in exile.

ENThe article was inspired by the World Congress of Lithuanian Writers held in Vilnius, in May 2019, during which the literary canon was discussed – not only in Lithuania, but abroad as well: what determines the entry of some books into the school canon, their assessment with literary prizes, various nominations, and why other books remain less noticed by readers and / or literary critics. The theme of this article was further highlighted by the heated debate on the elections of the Book of the Year that took place throughout the autumn (and is still ongoing). Various top five, top ten, top twelve lists, debates over the update of the contents of the curriculum of secondary schools inevitably raise the issue of the literary canon. Therefore, it is considered that perhaps the problem is not what falls or does not fall into the literary canon, but rather how much power society gives to the literary canon itself. The main tasks of the research: to introduce the main theoretical aspects of the literary canon; to discuss the issue of literary canon and women’s creative works; to identify the dominants of the literary canon in the diaspora. The article discusses the issue of the literary canon precisely in women’s literature that was created and is still being created in the diaspora. Research sources: various literary and cultural presses of the Lithuanian diaspora in the US (Aidai (The Echoes), Darbininkas (The Worker), Draugas (The Friend), Gabija, Naujienos (The News) etc.), Literatūros lankai (Literary Folios) (Buenos Aires, 1952-1959), the book by Vladas Kulbokas Lithuanian Literary Criticism in Exile (Rome, 1982). The main reason for this discussion of (non)canonization of women’s literature is that statistically female authors write more on emigration topics.There were more women writers outside Lithuania in the second wave of emigration (DPs); more women than men give a sense to their exile experience even today. The article emphasizes that women’s involvement in public life has never been either simple or natural. Even greater challenges awaited the creating women in 1944, when they moved to the West – Germany, Austria, and from 1949 – to the US, Canada, Australia. Questions are raised as to how and why public attitudes towards the writing, creative woman have changed; how the community of the Lithuanian diaspora, influenced by a new context, new economic and political conditions in the US, thought about new creative challenges, what kind of goals and objectives were set for it. If feminization processes call for rebellion against the dominant (male) canon, if today we are talking about not a single existing canon, but rather about canons, if it is emphasized that the canon is nonetheless a changing thing related with a system of certain time values, then the canon may not exist at all and it cannot exist? The article also actualizes modern migration processes and their reflections in literature (created both in Lithuania and abroad, outside Lithuania; written not only in Lithuanian but also in English) as well, opens new possibilities for reading and interpreting women’s works – and above all – the article dedicated to the World Lithuanian Year, seeks to create a dialogue field that can help deepen the understanding of today’s (e)migration. [From the publication]

• Kanono problema XX a. trečiojo dešimtmečio lietuvių literatūroje / Birutė Meržvinskaitė. Kanonai lietuvių kultūroje / redaktorių kolegija: redkolegijos pirmininkas ir leidinio sudarytojas Vigmantas Butkus ... [et al.]. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2001. P. 124-130.
• Ką Birutė pavogė iš Antano, arba dar kartą apie Pūkelevičiūtės romaną "Aštuoni lapai" / Loreta Mačianskaitė. Colloquia. 2010, 25, p. 78-96.
• Lietuvių modernizmas be feminų / Solveiga Daugirdaitė. Antanas Škėma ir slinktys lietuvių literatūroje / sudarė Loreta Mačianskaitė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012. P. 52-68.
• Nelės Mazalaitės kūryba žemininkų-lankininkų taikinyje / Laimutė Tidikytė. Teksto slėpiniai. 2007, Nr. 10, p. 73-83.
• Populiariosios prozos ir feministinės savimonės pradmenys Lietuvoje: Ona Radvilaitė Mostovska / Brigita Speičytė. Colloquia. 2010, 25, p. 29-56.
• Privati tyla, vieši balsai : moterų tapatybės kaita XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje / Ramunė Bleizgienė. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012. 361 p.
• Rūpesčių moterys, moterų rūpesčiai : moteriškumo reprezentacija naujausioje lietuvių moterų prozoje / Solveiga Daugirdaitė. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000. 240 p.
• Tarp nostalgijos ir mimikrijos : lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai / Laura Laurušaitė. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. 254 p.