Karnavališkumas ir Heideggerio "Machenschaft"

LTStraipsnyje keliamas klausimas: ar karnavališkumas, kupinas žaismo ir apgavystės, atveria būties viešumą? Kas yra nepaslėptis: mito šaltiniai, galia valiai, socialiniai ir kultūriniai santykiai, ar politinė viešuma? Šių klausimų formulavimas yra susijęs su Vakarų filosofijos plėtota „uždangos“, instrumentalizmo ir neautentiškumo kritika. Ji rėmėsi darbininkų susvetimėjimo analize, antisemitizmo doktrinų kritika, manipuliacijos ir propagandos demaskavimu. Straipsnio tikslas yra priešinti M. Heideggerio žvilgsnį į instrumentalumą, į įvairias susijusias „machinacijas“ žaismui, kuriuo karnavalas, šelmystė savitai pateikia būties viešumą. M. Heideggeris, kaip ir hegelizmas, marksizmas, Prancūzijos kritinė filosofija, Frankfurto kritinė mokykla nuosekliai tyrinėjo ir kritikavo melagingą sąmonę, instrumentinį protą, jų dvilypumą: paviršutiniškumą- prieštaringumą, neįšaknytumą, neautentišką būtį... Daugelis kritikų ignoravo išskirti karnavalinį žaismą ir judumą, gudravimą, kaip kasdienybės įveikimo ir prasmingos būties sklaidos būdus. Gudravimas, žaismas buvo priskiriami instrumentalumui, o ne autentiško buvimo pavidalams, ne atverties pavidalams, o paslėpčiai, kaukėms. Gudravimas ir triksterystė (šelmiškas elgesys) buvo pašalinti iš etinės, estetinės, bet ir pilietinės sferų, nemanant, kad protestui ar manifestacijai yra svarbus žaismas, derybos, suvedžiojimai, o priešingai: visa tai buvo nagrinėjama kaip tiesos trukdžiai. Apšvietos laikotarpio Vakarų kultūra iškėlė racionalumą, tyrimus, pagrįstumą kaip pamatinius principus, o žydiškos, kaip ir bet kurios kitos liaudies karnavalinę, žaismo kultūrą suvokė kaip kažką antraeilio arba net apgaulingo. Didžiosios ideologijos siekė imituoti mokslą- naudotis įvairiomis kauzalinėmis redukcijomis ir galios bei valios principais, kurių rimties patosas nebuvo suderinami nei su juoku, nei su suvedžiojimu.Karnavalas ir žaismas, kaip esminė būties charakteristikos, buvo išskleistos M. Bachtino, H. G. Gadamerio ir J. Huizingos kūriniuose, kurie parodė karnavalo, žaidimo ir juoko kultūros autonomiškumą, savitumą ir unikalų gebėjimą atskleisti būtį, įtraukti mus į niekieno nevaldomą ir nesankcionuotą viešumą- Mes išplėšime jų samprotavimus, aiškindami platesnę „machinacijų“ sferą, įtraukdami šelmio (triksterio) figūrą bei teigdami, kad juoko kultūra yra integrali politinei viešumai, net jei Ji yra protestas, maištas ir revoliucija. M. Heideggerio filosofija, kritikuodama pasaulio žydiją ir jos machinacijas, remiasi tiesmuka instrumentalizmo kritika, kuriam priešina mito ir kalbos gebėjimą šnekėti save pačius, priešina žmogaus gebėjimą išskleisti mito šaltinius, versmes, remiantis savo valia galiai ir dėmesingumu vietos šventumui (Heimat) ir Dasein. Toks „tikrovės“ kalbinimas išaukštino germaniškus epus, romantines Reino apylinkių vizijas, vietos mitus, tačiau atstūmė juoko kultūrą kaip autentiško, būtiško gyvenimo būdą. M. Heideggerio „atvertiems“ arba „nepaslėpties“ idėjos nėra nei integruotos į politinį gyvenimą, nei į viešumą, nei tą politinę viešumą aiškina kaip esmingą žmogui aktyvumą. Priešingai tam, H. Arendt pakeičia atvirumo idėją viešo dalyvavimo, kurio esmę sudaro vita activa ir vita contcmplativa skirtingos dermės.Aktyvus ir kooperuotas aktyvumas siekiant viešosios laimės turėtų būti tai, kas šalins valingą atverties aiškinimą ir su juo susijusias nacizmo tendencijas. Ji priešina savo aktyvią politinę viešumą ūkio ir privačiam gyvenimui. Politinė viešumą formuoja etikos, estetikos, politikos visuomeninius idealus ir tikslus, vardan jų rengia sukilimus ir revoliucijas. Jos viešumos samprata neįtraukia triksterystės, gudravimo, šelmystės kaip esminių viešosios ir politinės būties sklaidos ir kūrimo būdų Priešingai, šis straipsnis siekia parodyti karnavališkumą ir triksterystę ne tik kaip kultūrinės, bet ir politinės viešumos svarbią dalį ir tuo oponuoti nacistiniam pasaulio žydijos aiškinimui. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Heideggeris; Arendt; Bachtinas; Machinacija; Mitas; Tikratikystė; Karnavališkumas.

ENDoes a carnival full of a play and tricks open the ‘unhidenness’ of the Being? And what it is the unhidenness? Is it mythic sources, socio-political and cultural relationships, or political publicity and communication? The questions are deeply connected with Continental philosophy’s critic of curtains, instrumentality and inauthenticity. The critic was based on the analysis of alienation of workers, doctrines of anti-Semitism and analysis of ideologies and Metaphysics. Critical philosophers unveiled manipulation by power, however pay much less attention to the cultures of laughter and play as the forms or elements of authentic life. The aim of the article is to oppose M. Heidegger’s concept of machination (Machenschaft) and the Carnival culture, to oppose the concerns in the roots and the creative laughter and tricking in negotiation, communication... For a long time the laughter and peoples carnivals, bazaar’s negotiations, boudoir’s and diplomacy’s games were considered as something superficies, non-serious, instrumental, lying and were stereotypically applied to the women and Jewish cultures. M. Heidegger, similarly to the representatives of Frankfurt critical school Max Horkheimer, Walter Benjamin, Herbert Marcuse, Theodor Adorno, researched and criticized the false consciousness and the ambiguity of the one but were sceptical about tricking as something important. Heidegger characterized unauthenticity as a superficies character,unboundedness to the living space and as the result he negated Jewish cultural involvement into laughter and tricking behaviour that he related with idea of machination (Machenschaft). He applied tendency of being machination to the Jewish world (Weltjudentum) which he considered more from metaphysical than racial point of view. However not only him but many of critics of alienation and reification don’t analyse the playfulness, carnival and tricking as an essential being and cultural mediation at the same time.The first part of the paper develops some ides of M. Bakhtin, H.G. Gadamer and J. Huizinga on the independent and essential being of carnival and play. The article considers traditional carnival holidays and their narratives like Jewish Purim, picaresque novels, the phenomenon of trickster as a cultural hero in many myths, the novels of N. Gogol and Ilf and Petrov in order to make contrast to the dramatic seriousness and care of M. Heidegger and his inattentivencss to the Jewish culture. The second part of the article is devoted to the M. Heidegger’s ideas of Myth and critics of Weltjudentum from the view pint of machinations. M. Heidegger followed F. Schelling’s philosophy of myth, F. Nietzsche’s idea of Wille zur Macht and his own poetic visions of the source (Ursprung) as the proof of the openness of the Being. The myth tells itself, it is tautegoric but not allegoric (F. Schelling: “die Mythologie ist nicht allegorisch, sondern tautegorisch zu verstehen”). The myth is full of the natural power (ęvmę) and it is the source (Urpsprung) and the will to power at the same time. The real being is only of Übermensch which is open for the Dasein (Being there). The myth and the sources should be experienced as the element of Heimat (being in your mythic land in the present time). Such considerations he opposed to the vision of Weltjudentum which was characterized by involvement to the various machinations and therefore they are tricksters. Such interpretation of Jewishness fully coincides with German Nazism and was developed in his Schwarzen Hefie.The third part of the article contrast Heidegger’s idea of openness (Offenen) and the publicity of H. Arendt. H. Arendt was very involved into Heideggerian philosophy, however she in her English (original) edition of the “Human condition” and the translation into German (as “Vita activa”) by her own consciously changed the openness of the being into public and publicity {das Publikum) as an essential being. Publicity could be characterised as the sphere of cooperative activity of citizens differently form economic and private interests or differently from panopticum. The publicity cares about higher society values: ethic, aesthetic, political. The article includes the carnival, culture of laughter and tricking into the publicity and so fully opposes the Heidegger’s interpretation of machinations and the openness of the Being. The conclusion of the article maintains that the carnival and tricking (trickster) are and could be the element of the political process and the main examples are The Situationist International and their idea of dėtournement (hijacking) as the method of laughter from capitalist exploitation and as the principle of breaking of hegemonic power and dictatorship. [From the publication]

• Bulvės metafizika : iš filosofo dienoraščių / Arvydas Šliogeris. Vilnius : Apostrofa, 2010. 274 p.
• Heidegger: German idealism and ecstatic temporality / Nerijus Stasiulis. Filosofija. Sociologija 2023, t. 34, Nr. 1, p. 24-32.