LTStraipsnyje nagrinėjamos M. Heideggerio komunikacijos ir destrukcijos bei J. Derrida dekonstrukijos sampratos. Be to, pristatomos tiek J. Fiskes, tiek Craigo ir Muller, tiek alternatyvios komunikacijos tradicijos bei mokyklos. Keliami klausimai: ar tradicijų išsišakojimas yra neišvengiama komunikacijos mokslo lemtis; kokia komunikacijos mokslo tendencija - jos tradicijų nebendramatiškumas ar sąlyčiai; ar tradicijų išsišakojimas - būtinas mokslo etapas bandant „užkariauti“ kuo daugiau tyrimo regionų; ar kitas mokslo raidos etapas nėra šių regionų susiklojimas ir susiliejimas; ar abstraktumo stygius byloja apie nepakankamą komunikatyvumą; ar mokyklų nebendramatiškumas nėra šio stygiaus pasekmė; metakomunikacija prisideda prie nebendramatiškumo profilaktikos ar, atvirkščiai, yra tai, kieno atžvilgiu taikytina destrukcija ir dekonstrukcija?. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Komunikacija; Destrukcija; Dekonstrukcija; Metakomunikacija; Tradicija; Communication; Destruction; Deconstruction; Meta-communication; Tradition.
ENOn the one hand, the paper deals with concepts of M. Heidegger’s communication and destruction, as well J. Derrida’s deconstruction is examined. On the other hand, both Fiske’s, Craig & Mullers, and alternative communication traditions (schools) are introduced. The questions are raised as follows. Whether the branching out of traditions is the inevitable development of communication science? Incommensurability or interconnection is the tendency of communication science? Is branching out of traditions a necessary step in any science of trying to “conquer” as many research regions as possible? Is the next stage of scientific development the covering and convergence of these regions? Does the lack of abstractness signify insufficient communicativeness? Is incommensurability of schools the result of this lack? Does meta-communication contribute to the prophylaxis of incommensurability or, conversely, to whom does destruction and deconstruction apply?. [From the publication]