Martinas Heideggeris: kaip antropologija gali tapti filosofine?

LTŠiame straipsnyje nagrinėjami kai kurie Heideggerio antropologijos aspektai, ieškoma jų panašumų ir skirtumų su Kanto antropologijos konceptais. Heideggeris kritikuoja Kantą dėl, jo manymu, abstrakčios asmenybės sampratos ir dėl sąžinės susiejimo su teisėjo ir prokuroro metaforomis. Ši kritika leidžia Heideggeriui išryškinti asmenybės (Selbstsein) įpasaulintumą bei autentiškąjį Dasein. Teksto autorė prieina prie išvados, kad sąžinės fenomeno analizėje Heideggeris labiau priartėja prie Hėgelio sąžinės kaip betarpiškos savitikros sampratos nei Kanto sąžinės kaip teisėjo įvaizdžio. Heideggeris išlaisvina sąžinę iš juridinės metaforikos eksplikuodamas ją kaip šauksmą (Ruf). Heideggerio analizėje labiausiai intriguoja iškilęs klausimas, kaip yra galimas tylintis šauksmas. Kita vertus, autorė pastebi, kad Heideggeris atliepia Kanto antropologijoje iškeltam klausimui: Kas yra žmogus? Jis kritikuoja Schelerio pasiūlytą atsakymo variantą, pasiūlydamas kelti kitokį klausimą: kaip antropologija apskritai gali tapti filosofine? Buberis kritikuoja ne tik Schelerio, bet ir Heideggerio atliepimo Kanto klausimui variantus, tačiau polemika su Heideggeriu leidžia jam pačiam suformuluoti savo antropologinę koncepciją, o Heideggerio antropologiniai tyrinėjimai išveda į jo fundamentaliąją ontologiją ir baimės kaip siaubo (Angst) egzistencialo apmąstymą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Selbstsein; Šauksmas (Ruf); Sąžinė (Gewissen); Filosofinė antropologija; Selbstsein; Call (Ruf); Conscience (Gewissen); Philosophical anthropology.

ENThis article deals with some aspects of Heidegger’s anthropology searching for the similarities and differences with the concepts from Kant’s anthropology. It reveals Heideggerian critique of abstract Kantian conception of personality and the explication of conscience by the metaphors of attorney and prosecutor. This critique is the starting point for Heidegger to reveal the personality’s being-in- the- world ( Selbstsein) and the authenticity of Dasein. The author of the text concludes, that in the analysis of the phenomenon of conscience Heidegger is more close to Hegel’s concept of conscience as immediate self-consciousness that to the Kantian image of conscience as a judge. Heidegger releases the conscience from juridical terminology by explicating it as a call (ruf). The most intriguing question arised by Heideggerian analysis is: how the silent call is possible? On the other side, the author notices that Heidegger responded to the Kantian question formulated in his antropology: What is a man? He ctiticizes the answer suggested by Scheller suggesting to ask the question: how antropology on the whole can become philosophical? Buber ctiticizes not only Scheller’s, but also Heideggerian answer to Kant, but in his dispute with Heidegger he formulates the main ideas of his own anthropology, also the anthropological reflections lead Heidegger towards his fundamental ontology and the conception of Angst. [From the publication]