Heideggeris Colikone

LTPaprastai manoma, jog vesdamas psichoterapeutams seminarus Colikone, Martinas Heideggeris kėlė sau tikslą padaryti savo filosofiją naudinga. Pasak Medardo Bosso, Heideggerio „filosofinės įžvalgos“ gali duoti naudos tuo mastu, kuriuo jos atlieka pschoterapinės praktikos teorinio pamato funkciją. Tačiau vargu ar toks požiūris galėjo būti priimtinas pačiam Heideggeriui. Vienas iš Heideggerio mąstymo skiriamųjų bruožų yra pastanga sugrįžti prie pirmapradės theoria, t. y. grįžti prie tokios mąstymo formos, kai pažinimas traktuojamas kaip savitikslis. Todėl santykį tarp Bosso Dasein-analizės ir Heideggerio mąstymo galima traktuoti kaip savotišką „pasaulių karą“ tarp psichoterapijos, kuri bando paversti filosofiją įrankiu, leidžiančiu padidinti praktikos efektyvumą, ir filosofijos, kuri stengiasi išlikti theoria. Tačiau šį „karą“ galima aptikti ir kitame matmenyje. „Karą“ galima traktuoti kaip „polemos“, apie kurį byloja 53-iasis Herakleito fragmentas, t. y., kaip savotišką tragišką vyksmą, per kurį įvyksta būties atvertis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Heideggeris; Boss; Psichoterapija; Dasein-analizė; Būties atvirybė; Teorija; Praktika; Boss; Dascinanalysis; Heidegger; Openness of being; Practice.

ENIt is usually assumed that the main goal of seminars delivered between 1959 and 1969 by Martin Heidegger to the Swiss Psychotherapists in Zollikon were the philosopher’s attempt to make his own philosophy useful. According to Medard Boss, Heidegger’s „philosophical insights“ can be useful insofar as they can serve as a theoretical basis of psychotherapeutic practice. But such an interpretation of Heideggerian philosophy could hardly be acceptable to Heidegger himself. One of the main features of Heideggerian thinking is the longing to return to the primordial Gewpia, i.e. to the knowledge as an aim in itself. Therefore, the relationship between Heidegger’s thought and Boss’ Daseinsanalysis can be understood as a kind of „war of the worlds“ between psychotherapy that seeks to turn philosophy into a means of increasing the efficiency of the practice and philosophy. [From the publication]