Heideggerio egzistencializmas ir viešoji religija

LTŠiame straipsnyje pagrindinis dėmesys sutelkiamas į dažnai ignoruojamą religinę Heideggerio egzistencializmo dimensiją, sykiu parodant, kokia reikšminga ji yra mąstytojo pasaulėžiūroje ir darbuose. Kalbėdamas apie intensyvėjančią despiritualizaciją ir Vakaruose įsivyravusią dvasinę tuštumą, Heideggeris pabrėžia, kad jos negali užpildyti joks tradicinis-universalusis Dievas ir jokia metafizika. Tačiau Heideggeris turi vilties, kad tokią galimybę dar išsaugojo filosofija kaip Būties paieška. Tad straipsnyje aptariamas jo sprendžiamas klausimas, kaip atverti filosofijai galimybę apimti ne tik tai, kas politiška, ar moksliška, bet ir tai, kas yra dvasiška. Regis, Heideggeriui tai pavyksta padaryti, suformuluojant lakonišką teignį: „Dievams pasitraukus, mes laukiame naujų dievų“. Pabrėždamas Vakarų respiritualizacijos poreikį, civilizacijos simbolių prasmę Heideggeris įžvelgia konkrečioje egzistencinėje praktikoje. Pastarąją Vakaruose įkūnija socialinę ir kultūrinę tuštumą atveriantis das Man, kuris įtikėjo iliuzija, esą įmanomas pasitenkinimą teikiantis gyvenimas net ir neturint jokių kilnesnių tikslų. Šia prasme Heideggerio egzistencializmas yra ne moderniosios nevilties vakuume kylantys teiginiai, bet siekis atkurti Vakarų civilizacijos gelmę jos krizės metu. Tad egzistencializmas čia ne tik įgyja kitokį pavidalą, bet ir neturi nieko bendra su religingumu. Vadinasi, filosofijos užduotis yra išlaisvinti žmogų nuo nepaliaujamo įnikimo į paviršutiniškumą ir atverti sritį, kurioje visuotine norma galėtų būti autentiška egzistencija, susijusi su konkrečių žmonių dievais, šiuo atveju, pasirodančiais tamsiausią ištuštėjusios civilizacijos valandą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Heideggeris; Egzistencializmas; Tautinė religija; Ontologija; Respirualizacija; Heidegger; Existentialism; National religion; Ontology; Respirualization.

ENThis article focuses on the often-ignored religious dimension of Heidegger’s existentialism while showing how significant it is in the thinker’s worldview and works. In the face of intensifying despiritualization and spiritual emptiness prevalent in the West, Heidegger emphasizes that any traditional-universal God and no metaphysics can not fill it. However, Heidegger hopes that such an opportunity was still preserved by philosophy and the search for Being. Thus, the article addresses his question of opening up the possibility for philosophy to embrace not only what is political or scientific, but also what is spiritual. Heidegger seems to be able to do this by formulating a laconic aphorism: “When the gods depart, we wait for new gods.” Emphasizing the need for Western respiritualization, Heidegger sees the meaning of the symbols of civilization, revealing in particular existence. The latter is embodied in the West by das Man, who opens up a social and cultural emptiness, the one who believes in the illusion that life can be meaningful even without any noble purpose. In this sense, Heidegger’s existentialism is not just statements made in the vacuum of modern despair, but an attempt to restore the depth of Western civilization during its crisis. Thus, not only does existentialism take on a different path from here, it has nothing to do with religiosity. Consequently, the task of philosophy for Heidegger is to liberate a man from the perpetual obsession with superficiality and to open up a field in which the universal norm could be the authentic existence of the gods for a specific individual, in this case appearing in the darkest hour of emptying civilization. [From the publication]