Lietuviškosios filosofijos terminijos formavimasis XIX a. pab. Lietuvoje

LTŠiuo pranešimu nesiekiama išsamiai apmąstyti ir atskleisti išsamios lietuvių filosofijos kalbos plėtotės XIX amžiaus pabaigoje. Jo intencija kuklesnė. Pirma, įvertinti tik keletą to meto filosofinės minties sklaidos aspektų (tarp jų pirmiausia - terminijos pavidalu), taip pat parodyti tokios veiklos reikšmingumą tautinės sąmonės brandai ir lietuviškajai kultūrai apskritai. Antra, glaustai apžvelgus aptariamuoju laikotarpiu nuveiktus solidesnius filosofinio pobūdžio darbus mums rūpimu aspektu, atkreipti dėmesį į mokslinės ir filosofinės kalbos skirtingumus. Praeities tekstus paprastai skaitome gretindami, t. y. ieškodami panašumų bei skirtumų tarp dabarties ir praeities. Tyrinėdami tekstą ar, konkrečiau tariant, kalbą, vadovaujamės prielaida, kad praeities verbalinė bei rašytinė kalba ir šiuolaikinė kalba tikrai turi bendrų bruožų, bendrų žodžių, kažkiek bendrą gramatiką, struktūrą bei panašią vienos ar kitos mums rūpimos kultūros srities, disciplinos, šiuo atveju - filosofijos terminiją. [Iš straipsnio, p. 81]Reikšminiai žodžiai: Filosofijos terminas; Jonas Šliūpas; Kultūrinė veikla; Lietuviškos filosofijos terminija; Lietuviškų terminų formavimasis; Lietuvių filosofija, XIX a.; Cultural activities; Formation of Lithuanian terms; Jonas Šliūpas; Lithuanian philosophy, 19th century; Term of philosophy; Terminology of Lithuanian philosophy.

ENThe presentation analyses the beginning of formation of terms of philosophy. Moreover, it aims to define particularities of this process in the historical and cultural context and its deep connections with the present. Basically, the presentation concentrates on analysis of Jonas Šliūpas' (1861-1944) - prominent personality and practical orientation analyst - works, regarding him as the most outstanding figure in this field. In this respect Jonas Šliūpas is often compared to other two Lithuanian philosophers: Romanas Bytautas (1889-1915) and Stasys Šalkauskis (1886-1941), whose input into national culture, especially its verbal constituent, is undoubtedly worth mentioning. [From the publication]