M. Heideggeris, būtis ir Indijos filosofija: kelios galimos sąsajos

LTStraipsnis skirtas kritiškam M. Heideggerio santykio su Indijos filosofija įvertinimui, bandant suprasti priežastis, lėmusias Indijos mąstymo tradicijos ignoravimą jo kūryboje. Antra, siekiama atsakyti į poleminį klausimą, ar teisus buvo M. Heideggeris teigdamas, kad ontologinis „būties istorijos“ klausimas yra išimtinai graikiškas ir keliamas tik Vakarų filosofijoje, o klasikinė Indijos filosofija nesuformavo jokios dėmesio vertos ontologijos? Ir ar tai, kaip jis keliamas bei formuluojamas, yra vienintelis įmanomas būdas to klausti? Trečia, bandoma palyginti Heideggerio būties sampratą su kai kuriais klasikinės indiškosios filosofijos konceptais, suvokiant bendruosius struktūrinius ir tipologinius jų skirtumus ir nesistengiant atlikti abipusės redukcijos veiksmo ar sukurti kokią nors sinkretinę sintezę. Daromos išvados, jog Indijos mąstymo tradicija Heideggeriui iki pat gyvenimo pabaigos taip ir liko terra nullius. Nepaisant akivaizdžių ontologinių Brahman ir Šabda sampratos dimensijų vedintos filosofijoje, būties konceptas ir jo analizė nėra esminiai indiškojo filosofavimo raktažodžiai. Vaišesikos, vedintos ir lingvistinės Bhartrhario mokyklos soteriologinės refleksijos apie samsirinio pasaulio statusą sukūrė funkcionalistinę ontologiją, kuri nebuvo plėtojama vardan jos pačios. Indiškasis mąstymas buvo paskendęs sąmonės, subjekto ir išsivadavimo (tnoksa) problematikoje, kaip kad Vakarų mąstymas paskendo būties klausimo ontinėje ir ontologinėje perspektyvoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Heideggeris; Būtis; Kalba; Indijos filosofija; Tarpkultūrinė hermeneutika; Heidegger; Being; Language; Indian philosophy; Cross-cultural hermeneutics.

ENThe article focuses on the problem of the hermeneutical relations of Heideggers philosophy of Being to Indian philosophy by trying to answer the question: how to explain his apparent lack of interest in „how Sanskrit speaks?“. According to M. Heidegger the questioning of Being is unique to western philosophical tradition, however we see that the hermeneutic of Being is explicit in intercultural context of thinking. Could it be that the Greek concept of Being is a local cultural construction just as much as is that of Indian karma, maya or moksa. The question of Being, even if never acquired autonomy and primacy in Indian though, still is a bridge that links the traditional Indian philosophy to the philosophy up to our times. Sanskrit lends itself to a speculative development and precise analysis of being-language and some examples from Vaisesika, Advaita Vedanta and Bhartrharis linguistic school are being provided. This article is not an attempt to compare formaly or to classify two different thinking, but to understand the hermeneutic of the thinking of Being in its intercultural context. Indian philosophy to a great extent is moksa-oriented thinking based on attempt to think the human situation through. Thus attempt is made also to compare some of Heideggerian and Indian philosophical concepts while not trying to reduce one to another or to provide a superficial morphological synthesis. The concepts of Being and Sat, as also those of duhkha and Sorge, Logos and Śabda, Nirguna Brahman and Nichts, samsara and Geworfenheit are closely allied, although belonging to evidently different conceptual frameworks. They stand for something more fundamental that is constitutive of the human predicament. For M. Heidegger as for Bhartrhari, question of Being is essentially interwoven into the experience of the question of language, when thinking of Being is simultaneously thinking of language. [From the publication]