Scenografija

LTVertinant 1935-1940 m. scenografiją, pirmiausia dera pabrėžti bendrą šio laikotarpio teatro nuosmukį, susijusį su tam tikru režisūros išsekimu (Andriui Olekai-Žilinskui išvykus iš Lietuvos), su šviežių idėjų stoka ir visos Valstybės teatro atmosferos suprastėjimu. Kad tuo įsitikinturnėm, pakanka peržvelgti teatro archyvuose išlikusius direktorių įsakymus. Dramos trupės pastatymai darosi vis pilkesni, buitiškesni, išblėsta meninių krypčių įvairovė, užleisdama vietą sekliam, iki apibendrinimų retokai pakylančiam realizmui. Nekūrybingi režisieriai gesina aktorių kūrybos polėkį net žymiausius klasikos veikalus vaidinant. Antai Williamo Shakespeare'o "Makbete" ar "Karaliuje Lyre", Friedricho Schillerio "Marijoje Stiuart" ar Sofaklio "Edipe Kolone" sukurtas vos vienas kitas ryškesnis vaidmuo, ką jau kalbėti apie menkesnių pjesių pastatymus. Tiktai kai kuriuose Boriso Dauguviečia spektakliuose - Antano Cechovo "Vyšnių sode" ar Henriko Ibseno "Visuomenės prieše" - blyksteli vienas kitas tikrojo įkvėpimo spindulys. Padėtis iš esmės keičiasi, pagyvėja ketvirtojo dešimtmečio pačioje pabaigoje, kai Valstybės teatre pasirodo Olekos-Žilinsko mokiniai režisieriai Algirdas Jakševičius, čia pastatęs neįprastą mūsų scenai veikalą - Eugene' o O'Neillo "Marko milijonus", ir iš Klaipėdos atvykęs Romualdas Juknevičius (jau uostamiestyje pagarsėjęs savo spektakliu "Viltis"), režisavęs Gerhardto Hauptmanno "Prieš saulėlydį". Šie darbai ne tik pakerėjo publiką aukštais dvasiniais siekiais, menine tiesa ir išgyvenimų šviežumu, bet ir parodė, kad teatras nuo šiolei turi vidinių resursų atsigauti ir kūrybiškai dirbti. [Iš straipsnio, p. 143-144]Reikšminiai žodžiai: Lietuvių teatro istorija; Scenografija; Režisieriai; Spektakliai; History of Lithuanian theater; Scenography; Directors; Performances.