Krikščioniškojo sielos nemirtingumo klausimo traktavimo ypatumai

LTStraipsnyje aptariama, kaip sielos nemirtingumo klausimą interpretuoja Reformos bei iškilesni Katalikų Bažnyčios teologai. Kalbėdama apie žmogaus pomirtinio gyvenimo perspektyvą, Bažnyčia vartoja sielos nemirtingumo sąvoką. Ji iki šiol moko, kad mirtyje išlieka dvasinis pradas, kuris po asmeninio teismo toliau išgyvena amžiną laimę arba pasmerkimą. Bažnyčia sielą apibūdina taikydama substancialumo kategoriją. Daug Reformos Bažnyčios teologų teigia, kad siela nėra ir negali būti nemirtinga, nes ji yra Dievo kūrinys. O visi kūriniai mirtingi. Protestantų teologai aiškina, kad miršta visas žmogus, tiek kūnas, tiek ir siela, ir atgis jie tik pasaulio pabaigoje Kristaus Parusijos metu. Kita vertus, šie teologai sielos nemirtingumą laiko nepriimtinu platoniškuoju dualizmu, kai priešinamas kūnas ir siela, o tai prieštarauja bibliniam Apreiškimui. Šių teologų manymu, nemirtingumas nėra įgimtas ir mirties neįveikiamas dalykas, bet Dievo iniciatyva, kylanti kaip malonės dovana, ji kyla iš jo amžino santykio su žmogumi.Katalikų Bažnyčioje originalų sielos nemirtingumo interpretavimą pateikia J. Ratzingeris, kuriam atrodo, kad nemirtingumą prasmingiausia traktuoti dialogiškai. Pasak jo, „turėti dvasinę sielą“ reiškia būti itin trokštamam, būti itin pažintam ir itin Dievo mylimam; turėti dvasinę sielą – tai būti Dievo pašauktam amžinajam dialogui. Mirtis iškyla kaip kliūtis. Todėl nemirtingumas yra ne kas kita kaip iš meilingo bei ištikimo Dievo santykio su žmogumi kylanti dovana, kada Dievas savo galia prikelia žmogų iš mirties. Nemirtingumas nėra savaime aiškus negalėjimas sunykti, iš tiesų tai yra išganingas mylinčio ir galią turinčio Dievo veikimo pasireiškimas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Siela; Kūnas; Nemirtingumas; Santykis; Soul; Body; Immortality; Relation.

ENArticle analyses the problematic of the immortality of the soul while describing how this issue is interpreted by Reformation theologians and prominent theologians of the Catholic Church. When talking about the human’s afterlife, the Catholic Church uses the notion of the "immortality of the soul". The Church teaches that soul remains in after death and before the final judgement it is reunited with the body and lives in the state of either eternal happiness or condemnation. The Church describes the soul using the category of substantiality. Many Reformation theologians maintain that the soul is not and cannot be immortal, because it is God’s creation and all creations are mortal. Such theologians as C. Stange, P. Althaus, K. Barth, E. Brunner and others state that the whole human dies - both body and soul. They will be revived only at the end of the world during Christ’s Parousia.These theologians consider that the immortality of the soul is an unacceptable Platonic dualism that sets body and soul against one another which is contradictory to the Biblical revelation. Therefore, according to these theologians, the human soul is not innately immortal nor invincible to death. The soul’s immortality is a result of God’s initiative and so is a gift of grace in His eternal relation with humans. J. Ratzinger presents the Catholic interpretation of the immortality of the soul. He proposes that the most suitable treatment of immortality is dialogue. [From the publication]