Puikybės formos Vaižganto "Pragiedruliuose"

LTStraipsnyje siekiama aptarti puikybės apraiškų ypatumus Juozo Tumo-Vaižganto romane Pragiedruliai. Straipsnyje pristatomi trys puikybės tipai, randami šiame romane. Sviestavičiaus istorija leidžia aptarti bajoriškojo pūtimosi ypatumus. Siekiant detaliau atskleisti šio puikybės tipo specifiką, straipsnyje pasitelkiamas ir ankstyvasis Vaižganto apsakymas Tėvo palikimas. Neapykantos ir egoizmo aistroms pavaldaus vaistininko Viadorellio figūroje demonstruojama puikybės apsėsto žmogaus dvasinė degradacija. Parodoma, kad šios individualiõs tragedijos pasekmės turi neigiamos įtakos visuomenės tapsmui, stabdo tautos sąmonėjimo procesą. Trečiasis puikybės tipas sietinas su išorinių puikybės elgesio elementų sąmoningu vartojimu komunikacijoje. Tokiu atveju kalbama ne apie puikybę kaip tokią, o tik apie „apsimetinėjimą“ išpuikusiu didesnio įtaigumo tikslais. Šios trys puikybės formos Pragiedruliuose taikomos autoriaus požiūriui į taisytinus visuomenės ir politinės sistemos aspektus išreikšti. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Juozas Tumas-Vaižgantas; Puikybė; Semiotika; Pragiedruliai; Tėvo palikimas; Vaižgantas; Pride; Semiotics; Pragiedruliai [Flashes]; Tėvo palikimas [Father’s Legacy].

ENThe author of the article analyzes the expression of pride in Juozas Tumas-Vaižgantas’s novel Pragiedruliai [Flashes]. She argues that pride, in addition to being employed as a rhetorical and stylistic device, becomes an axiological tool used to highlight society’s flaws that need to be corrected and to encourage the reader to take a stand against political and cultural injustice. The author discusses three main forms of pride. The first form is used to present the fallacies of the nobility. The social behavior of its representatives is often perceived as false pride in the novel. The author exposes this feature in Sviestavičius’s figure and shows the way how to release oneself from the patemic cage. In order to illustrate the ingrained ‘noble’ vanity, the article briefly discusses Vaižgantas’s early work, a short story Tėvo palikimas [Father’s Legacy], in which Matjošauckienė, doctor’s wife, blinded by false pride, destroys social and family ties and loses touch with reality. The portraits of characters, who are constructed by giving them attributes associated with the patemic behavior and consciousness of vanity, provide another context for the pride in Pragiedruliai. A detailed description of a cunning pharmacist Viadorelli is a good example of the second form of pride. Alongside such spiritually crippled characters, the writer juxtaposes positive features of intellectuals and enlightened peasants working for the benefit of Lithuania. The third form of pride is related to the specifics of the act of communication. In order to intensify verbal discourse and to express their disapproval of the political system, the characters in the novel act out a patemic play—they repeat external actions related to false pride. [From the publication]