Muzikos kritika ir publicistika

LTPriešingai nei tarpukario dailėtyra ir literatūrologija, muzikos kritika išsamiau nėra nušviesta. Iki šiol bene daugiausia įtakos kuriant 1918-1940 m. muzikos kritikos įvaizdį turėjo 1964 m. išleisto Juozo Gaudrimo veikalo "Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos" 2-o tomo septintasis skyrius "Spauda apie muziką. Muzikiniai teoriniai darbai". Tačiau šiame veikale, atsižvelgiant į ano meto ideologinius reikalavimus, ne visai tiksliai akcentuojami svarbiausi dalykai, labiau linkstama pabrėžti neigiamybes, nei analizuoti tikrąsias, išliekamąsias vertybes, kuriomis galėtume vadovautis ir šiandien. Todėl esame priversti metodologijos aspektu daugiau vadovautis kitų menotyros šakų atstovų darbais apie lietuvių kultūros padėtį nepriklausomybės metais. Iš kritikos žanrų tuo metu populiariausi buvo recenzijos ir straipsniai, iš publicistikos - apybraižos, esė. Aptariamieji straipsniai sisteminami pagal muzikos analizės pobūdį (estetiniai, istoriniai, monografiniai ir kt.); apybraižos apžvelgiamos temiškai (Vakarų Europos muzikos, moderniosios muzikos, lietuvių muzikos klausimai), kai kuriais atvejais atskirai paryškinamos nepriklausomybės laikotarpiui būdingos mintys, idėjos. [Iš teksto, p. 660]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos muzikos istorija; Muzikologija; Muzikos kritika; Muzikos publicistika; Lithuanian music history; Musicology; Music criticism; Music journalism.