Sugrįžimas į atminties vietą: kultūrinė trauma Mariaus Macevičiaus dramoje „Antoškos kartoškos“ ir Jerónimo Lópezo Mozo dramoje „El olvido está lleno de memoria“

LTŠiame straipsnyje siekiama išanalizuoti kultūrinės traumos apraiškas šiuolaikinėse lietuvių ir ispanų dramose bei ištirti, kaip trauma atskleidžiama per sugrįžimo į paliktą vietą motyvą. Tam buvo pasirinktos šios dvi dramos: Mariaus Macevičiaus1 „Antoškos kartoškos“ (2006) ir Jerónimo Lópezo Mozo2 „El olvido está lleno de memoria“ (2002). Abiejuose tekstuose vaizduojami į tėvynę iš svetur sugrįžę žmonės. Jų pasitraukimą paveikė anksčiau tautos patirti trauminiai išgyvenimai sovietmečio Lietuvoje ir frankizmo Ispanijoje. Dramose ryškėja įvairūs kompleksai, atėję iš ankstesnio gyvenimo sistemoje, žmonių atskirtis, jausmas, kad tavo namai jau nebe tavo, trauminės atminties vieta tampa atstumianti. „Antoškos kartoškos“ parodo lietuvių savęs menkinimą, o dramoje „El olvido está lleno de memoria“ matomas personažo noras pakeisti esamą situaciją. Straipsnyje remiamasi „kultūrinės traumos“ sąvoka, reiškiančia tai, kad tam tikrą žmonių grupę ištikę sukrėtimai veikia jos atstovų sąmonę, ilgam įsirėžia atmintyje ir daro poveikį tapatumui. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Atskirtis; Emigracija; Frankizmas; Ispanų drama; Išeivija; Kultūrinė trauma; Lietuvių dramaturgija; Sovietizmas; Sovietmetis; Šiuolaikinė literatūra; Contemporary literature; Cultural trauma; Diaspora; Emigration; Francoism; Lithuanian playwriting; Separation; Soviet period; Spanish drama.

ENThis article seeks to analyze reflections of cultural trauma in contemporary Lithuanian and Spanish drama and to determine how trauma is revealed through the topic of returning to the place left behind. To this end we have chosen two plays: “Antoškos kartoškos” (2006, “Goodbye, My Love”, 2009)by Marius Macevičius and “El olvido está lleno de memoria” (2002) by Jerónimo López Mozo. Both texts depict persons who have returned to their homeland from abroad; in both cases their emigration was caused by traumas their nations had experienced earlier: the Soviet occupation of Lithuania and the Francisco Franco dictatorship in Spain. The plays reveal a variety of complexes stemming from the earlier life in an oppressive system, the separation between people, the feeling that your home no longer is yours, and the place of your remembered trauma becoming repulsive. “Antoškos kartoškos” shows how Lithuanians belittle themselves, while in “El olvido está lleno de memoria” the protagonist desires to change the existing situation. The operative key of the article is the concept of cultural trauma applicable when the blows suffered by a certain group of people affect their consciousness, leave a deep mark in their memory, and influence their identity. [From the publication]

• Fifty years on : the long-term psychological effects of soviet repression in Lithuania / Danutė Gailienė, Evaldas Kazlauskas. Psychology of extreme traumatisation : the aftermath of political repression / edited by Danutė Gailienė. Vilnius: Akreta, 2005. P. 67-107.
• Kultūrinės traumos atšvaitai Romualdo Granausko romane "Duburys" ir Ramūno Klimo romane "Maskvos laikas" / Aurelija Mykolaitytė. Colloquia. 2017, 38, p. 89-103.
• Šiuolaikinė drama: bandymas įvertinti sovietmetį / Aurelija Mykolaitytė. Logos (Vilnius). 2016, 88, p. 131-142.
• Trauminė sovietmečio atmintis šiuolaikinėje lietuvių literatūroje / Aurelija Mykolaitytė. Sovijus. Tarpdalykiniai kultūros tyrimai. 2016, t. 4, Nr. 2, p. 44-54.
• Traumos romanas: kolektyvinė trauma literatūroje / Ingrida Žindžiuvienė. Žmogus kalbos erdvėje. 2013, 7, p. 688-695.