Šviesos ir tamsos dialektika arba McLuhanas Platono oloje

LTStraipsnyje Platono olos alegorija siejama su Marshallo McLuhano medijos be komunikacinio turinio samprata ir kosmologine tamsiosios energijos ir tamsiosios materijos hipoteze. Į Platono olą pažvelgus per McLuhano sampratos prizmę, atsiskleidžia, kad Platonas neskyrė pakankamai dėmesio svarbiausiam dalykui – šviesai, tiek dirbtinei (laužo), tiek natūraliai (saulės). Ši aplinkybė tik patvirtina McLuhano teiginį, kad paprastai svarbiausia medija nebūna pastebėta, nes ji neša komunikacinį turinį, kuris natūraliai patraukia į save daugiausia dėmesio. Toks atradimas skatina filosofą perorientuoti dėmesį priešinga kryptimi, t. y. susikoncentruoti ties pačia šviesa, o ne ties jos apšviestais daiktais ir jų metamais šešėliais. Kai toks persiorientavimas šviesą paverčia svarstymo objektu, natūraliai kyla klausimas: o kas yra šviesos (kaip dabar jau komunikacinio turinio) nešėjas, arba medija? Atsakymas akivaizdus – tai tamsa: juk šviesa spindi tamsoje. Tačiau pati tamsa yra astrofizikos problema, išreiškiama tamsiosios energijos ir tamsiosios materijos sąvokomis, nes kol kas nėra jokių daiktinių įrodymų, kad ji tikrai egzistuoja. Jei šios problemos nepavyks išspręsti, skandalas kils ne tik fizikos moksle, bet ir filosofijoje, – argumentuojama straipsnyje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Platono ola; Visata; Tamsioji materija; Medija be komunikacinio turinio; M. McLuhanas; Plato’s cave; Universe; Dark matter; Media without message; McLuhan.

ENArticle puts together Plato’s cave allegory, Marshall McLuhan’s concept of media without message and cosmological hypothesis on the structure of the universe. Looking at the cave through the prism of McLuhan’s concept, it appears that Plato concentrates attention on everything else except the most important thing – light, be it natural (solar) or artificial (bonfire). This impression confirms McLuhan’s claim, that as a rule the most important media remains unnoticed, for it is a carrier of the communicative content, which naturally absorbs the greatest part of attention. Such discovery is a signal to philosopher’s reorientation that is to paying attention to the light itself instead of illuminated things or their shadows. When light becomes a communicative content of consideration, the question naturally arises, what is the media of this content? The answer is obvious: such media is nothing else but darkness: light shines in darkness. But darkness itself appears as a problem in the astrophysical concepts of dark energy and dark matter. The problem is the uncertainty of dark matter existence. The issue is a principle one not only for the science of physics but also for philosophy as the article tries to show. [From the publication]