Lietuvių patarlės ir priežodžiai

LTPatarlės bei priežodžiai rinkti iš senųjų lietuviškų raštų, ankstyvųjų Biblijos vertimų, perkelti iš J. Brodovskio „Vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių kalbų žodyno“ išlikusios dalies (per J. Lebedžio parengtą rinkinį „Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a.“: K. Grigo skaičiavimu, į lietuvių patarlių fondą iš XVII–XVIII a. pateko per 1500 tekstų, iš XIX a. rankraščių ir publikacijų (S. Daukanto, M. Valančiaus, L. Ivinskio, A. Baranausko, M. Slančiausko, A. Šleicherio, V. Kalvaičio ir daugelio kitų, taip pat iš Lietuvių mokslo draugijos fondų) sukaupta apie 10 000 įrašų. Didžiąją dalį kartotekos sudaro patarlės bei priežodžiai iš XX a. spaudinių ir rankraščių: grožinės literatūros, mokslo ir publicistikos tekstų, tačiau pagrindinis šaltinis – gyvoji kalba, tarmės. Labai apytikriu skaičiavimu, XX a. paskutiniais dešimtmečiais Patarlių/priežodžių kartotekoje buvo daugiau kaip 200 000 tekstų, tačiau kartoteka nuolat pildoma iš tautosakinių ekspedicijų medžiagos, moksleivių rinkinių, išrašais iš Lietuvių kalbos žodyno tomų (paskutinis, XX, pasirodė 2002 m.), pačių skyriaus darbuotojų nuolat kaupiamais rinkiniais ir t. t. Tam tikrą, santykiškai nedidelę, įrašų dalį kartotekoje sudaro populiarūs frazeologizmai; į leidinį jie traukiami tik tais atvejais, kai vartojami priežodiškai (sakinyje nesudaro sintaksinių ryšių) ar įeina į patarlės variantus kaip struktūrinė dalis.Leidžiant daugiatomį patarlių ir priežodžių leidinį (LPP), kurio šiuo metu tėra išėjęs pirmas tomas (Lietuvių patarlės ir priežodžiai, I. A–D. Tomą parengė: Kazys Grigas (darbo vadovas), Lilija Kudirkienė, Rasa Kašėtienė, Gediminas Radvilas, Dalia Zaikauskienė, redagavo Kazys Grigas, Lilija Kudirkienė, kalbos dalykus tvarkė Irena Ermanytė, Milda Norkaitienė. – Vilnius, 2000), iš esmės laikomasi tipologinio Kartotekos principo, tačiau leidinyje tipo lizdo struktūra kitokia: ją formuoja patarlės versijos, išskiriamos pagal variantų sintaksinę formą ir variantų semantikos artimumą pagrindinei versijai (paprastai ji atspindėta antraštinio teksto) ar nutolimą nuo jos; versijos žymimos didžiosiomis raidėmis ir dar skaidomos smulkiau (A1, A2, A3…, B1, B2 ir t. t.). Tipų išdėstymo leidinyje tvarka, lyginant su kartotekos tvarka, bent kiek pakoreguota, t. y. nebėra griežtai laikomasi formalaus atraminio žodžio išskyrimo principo. Kai kuriais atvejais atraminio žodžio statusą įgyja žodžiai, žymintys patarlės temą, turinį labiausiai atspindinčią sąvoką (du; geras; savo…), taigi tipas Lazda turi du galus leidinyje dedamas ne prie žodžio lazda, o prie du, o Gero reikia paieškoti, blogas pats ateis, Gerasis šuo persiloja – ne prie paieškoti ir šuo, o prie geras (paliekant nuorodą formalaus atraminio žodžio vietoje, šiuo atveju prie lazda, paieškoti, šuo). Be abejo, griežtai nebesilaikant formalaus principo atsiranda daugiau subjektyvumo. Kartotekoje išskirtų tipų apimties taip pat ne visada griežtai paisoma. Leidinyje kai kurie kartotekos tipai sujungiami į vieną; retais atvejais pasielgiama ir priešingai – didelio tipo (turinčio kelias dešimtis ar daugiau variantų) labiau nutolusios versijos leidinyje pateikiamos kaip atskiri tipai su savo versijomis. [www.aruodai.lt]Reikšminiai žodžiai: Patarlės; Priežodžiai; Tautosaka; Peremiologija; Tautosaka; Proverbs; Folklore; Peremiology.