Diachroniniai lietuvybės ir lenkybės variantai literatūroje

LTTautinės tapatybės klausimai, tapę tokie aktualūs nuo XIX a., kai formavosi etninės valstybės, per ilgus šimtmečius patyrė įvairiausių pokyčių. Jie atsispindi gausiuose tekstuose, ypač tai pasakytina apie fenomenalius lietuvybės ir lenkybės identifikacijos modelius. Lietuvių ir lenkų kultūrų sąlyčių ir lenkų kalbos pamatu išsikristalizavo ypatingas tautinės priklausomybės modelis, populiariai įvardijamas pagal apibūdinimą – Gente Lithuanus natione Polonus. Su įvairiais kvazimitologiniais pavidalais jis buvo plėtojamas Abiejų Tautų Respublikos raštijoje, amplitudę pasiekė ir daugybę versijų suformavo romantizmo epochoje (XIX a.), paskui nusidriekė, galima teigti, iki pat mūsų dienų. Straipsnio objektas – rašytojų, kūrusių / kuriančių lenkų kalba, glaudžiai susijusių su Lietuva ir įvairiais rakursais varijavusių lietuviškąją tematiką, kūrybos specifika ir tapatybės variantų konfigūracijos. Platesnes refleksijas kelia Czesławo Miłoszo prielaida, kad lenkakalbiai rašytojai, gimę Lietuvoje, būtų galėję kurti paralelinę lietuvių literatūrą gimtąja savo kalba. Svarstant šiuos klausimus daugiausia remiamasi XIX–XX a. literatūra (dvikalbių Lietuvos autorių, Maironio, taip pat Adomo Mickevičiaus, Władysławo Syrokomlos, Józefo Ignacy Kraszewskio, Marios Rodziewiczównos, Kazimieros Iłłakowiczównos, Czesławo Miłoszo ir kitų kūriniais). Pasitelkiant konkrečius tekstus siekiama parodyti, kaip formavosi ir kito simbiotiniai tautinių tapatybių modeliai, kokią įtaką literatūrinei raiškai turėjo paraliteratūriniai veiksniai. Paradigmos „Litwo, Ojcyzyno moja!“ lūžiu galima laikyti Jano Widackio knygą Litwo, ojczyzno nie moja!. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dvikalbis rašytojas; Identifikacija; Lenkybė; Lenkų kalba; Literatūra, lenkų k.; Lietuvybė; Literatūra; Tapatybė; Česlovas Milošas; Bilingual writer; Czeslaw Milosz; Identification; Identity; Literature; Lithuania; Lithuanian literature, Polish; Lithuanianness; Polish language; Polishness.