Pučiamųjų instrumentų orkestrai

LT1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pučiamųjų instrumentų orkestrai pradedami plačiai steigti prie įvairių valstybinių ir visuomeninių organizacijų, kariuomenės pulkų. 1918-1940 m. veikusius orkestrus pagal jų sudėtį ir meninį pajėgumą galima suskirstyti į tris grupes: karinius, valstybinius ir visuomeninius (organizacijų bei kaimų) orkestrus. Visų minėtų grupių orkestrai pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį susidūrė su tais pačiais klausimais: neturėjo nei profesionalių kapelmeisterių, nei gerai parengtų orkestrų muzikantų, stigo lietuviško repertuaro, buvo sunku įsigyti instrumentus. Dauguma kapelmeisterių, vadovavusių pulkų ar organizacijų orkestrams, neturėjo net vidurinio muzikinio išsilavinimo. Dažniausiai tai būdavo gabesnieji orkestrantai, trimitininkai ir klarnetininkai, anksčiau tarnavę muzikantais carinės Rusijos kariuomenės pulkuose; grodami vienu ar kitu instrumentu, jie kartu vadovaudavo visam orkestrui. Suprantama, kad tokie vadovai negalėjo išugdyti aukšto meninio lygio kolektyvų. Jie tik supažindindavo su natomis ir pamokydavo groti pučiamaisiais instrumentais. Apie tai nemažai rašoma to meto spaudoje ir oficialiuose pranešimuose. Dauguma orkestrų vadovų iš tiesų buvo be specialaus išsilavinimo. Pirmaišiais nepriklausomybės metais jais, kaip sakyta, dažniausiai tapdavo carinės Rusijos kariuomenės pulkų muzikantai, vėliau (po 1924 m.) - Klaipėdos muzikos mokyklos, kurioje buvo dėstoma daug pučiamųjų instrumentų specialybių, auklėtiniai. Tačiau tai irgi ne visada duodavo gerų rezultatų. [Iš teksto, p. 202-203]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos muzikos istorija; Muzikos atlikimo menas; Pučiamieji instrumentai; Orkestrai; Lithuanian music history; Art of performing music; Wind instruments; Orchestras.