XIX a. žemaičių dvarininko Vilniaus sezonas. Pagal Antano Rönne dienoraštį

LTLietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje [LMAB RS. F. 29-576] saugomas storokas - 110 puslapių, maždaug dabartinio mokyklinio sąsiuvinio formato, kietais žaliais viršeliais įrištas dienoraštis, papuoštas auksine savininko monograma „AR" su karūna. Ši monograma tapo klaidos priežastimi - ilgą laiką dienoraštis buvo priskiriamas dailininkui Alfredui Römeriui, daug laiškų ir memuarų palikusios vilniečių giminės atstovui, barono Rönne amžininkui. Paties autoriaus užrašai pavadinti „Vilniaus dienoraščiu" - juose įamžinti trys Renavo dvaro savininko apsilankymai Vilniuje žiemos sezonais (1854 m. sausio 10 d. - balandžio 30 d.: puslapiai 1—71; 1857 m. sausio 11 d. - gegužės 5 d.: puslapiai 71v-102; 1858 m. baronas A. Rönne į Vilnių buvo atvykęs labai trumpam - keletui savaičių nuo rugpjūčio 26 d.: puslapiai 103-110. Paskutinis dienoraščio įrašas - 1858 m. rugsėjo 18 d.). XIX a. buvo įprastas toks gyvenimo ritmas: vasaros prabėgdavo dvaruose, prižiūrint ūkio darbus ir mėgaujantis gamtos prieglobsčiu, žiemos sezonui buvo vykstama į miestą, kur karnavalų šurmulyje sugebėta sutvarkyti prekybinius ar darbo kontraktus, surasti jaunikius tekinamoms dukroms, sužinoti aukštuomenės gyvenimo naujienas. XIX a. pradžioje daug jaunuomenės ir inteligentijos žiemą sutraukdavo ir Vilniaus universitetas. Jame baronas A. Rönne jaunystėje taip pat studijavo.Nors XIX amžius garsėja kaip laiškų, memuarų, atminimų albumėlių ir dienoraščių epocha, nuoseklių to meto kasdieninį Vilniaus gyvenimą atspindinčių rašytinių šaltinių išlikę nedaug. A. Rönne „Vilniaus dienoraštis" yra vienas iš įdomiausių mus pasiekusių dokumentų, kuris suteikia galimybę įsivaizduoti XIX a. vidurio dvarininko gyvenimo mieste ritmą bei nusistovėjusius papročius. Dienoraštis rašytas labai asmeniškai - tai visų pirma pastabos sau, o ne palikuonims ar kitoms kartoms skirtas dokumentas, tačiau iš jo galima pažinti tiek rašiusio asmenybę, tiek epochą. Rašymo pobūdis (nuoseklumas, pedantiškas tikslumas), pasižymėti faktai, rodantys autoriaus pomėgius ar reiškinių vertinimo kriterijus, atskleidžia rašančiojo charakterį. Amžininko aprašytos buities, elgsenos normų detalės gali būti įdomios XIX a. tyrinėjančiam istorikui. Ši medžiaga, be abejo, sudomins ir Žemaitijos didikų istoriją nagrinėjančius mokslininkus, taip pat visus, besidominčius Renavo bei jo šeimininkų likimu. [P. 143]Reikšminiai žodžiai: Renavas; Antanas Rönne; Didikai ir magnatai; Dvarininkai; Dienoraščiai; Biografijos.