Lietuvos kultūrinių teisinių ištakų Europos kultūroje istorinė raida

LTŠiuolaikiniai integraciniai Europos procesai - tai regionalizmo ir nacionalinės raidos galimybių sąveika. Diskusija dėl Europos Sąjungos integracijos stiprinimo ir plėtros, be abejonės, yra ne tik diskusija apie geopolitiką ir ekonomiką, bet taip pat ir diskusija apie kultūrą, apie besiintegruojančių valstybių civilizacijos ir kultūros lygį, XX a. pabaigoje išaugo kultūrų pliuralizmo, tiesiogiai susijusio su nauju civilizacijos lūžiu, svarba. Žmonijos raida pasuko nuo izoliuotų lokalinių civilizacijų prie metacivilizacijos. Nūdienos kultūrų pliuralizmas pabrėžiamas nuosekliai, moderniai eurocentristinei ideologijai transformuojantis j globaliąją, postmoderniąją, policentristinę, pasižyminčią nauju požiūriu j istoriją, pateikiančią naują postkolonijinį tarpkultūrinio bendravimo modelį. Lietuvai, pasirinkusiai vakarietišką tolesnės raidos kelią, iškyla būtinybė paanalizuoti, kiek ji atitinka europinį identitetą ir Išsaugo savo tautinį tapatumą, šiame kontekste svarbios besivienijančios Europos politinės, ekonominės, socialinės, kultūros, teisės studijos, nacionalizmo atgijimo Rytų Europoje priežasčių analizė, Lietuvos kultūros istorinių šaknų paieška vieningoje Europoje. Kultūra yra kaip tik ta sritis, kurioje Lietuva, užtikrindama tautinių tradicijų tęstinumą, vengdama provincialumo ir todėl atsižvelgdama j Europos kultūros tendencijas, gali užtikrinti, laisvą ir nevaržomą savo raidą, nes ir postmoderniosios Europos vizija yra orientuota į antropocentrines vertybes. Be to, Lietuvos "ėjimą į bendrus Europos namus" palengvina šį procesą, nes Lietuvos kultūra savo istorinėmis ištakomis visada siekė Europos kultūros gelmes. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kultūrų pliuralizmas; Tautinis ir europinis identitetas; Supranacionalizmas; Integracija; Globalizacija; Cultural pluralism; National and European identity; Supra-nationalism; Integration; Globalisation.

ENLithuanian cultural traditions rooted during different historical epochs in Europe are analyzed in article. The history of modem European states dates back to what the well known French historian Jacques Le Goff described as "Western medieval civilization". Through these nations learned writing in their own languages, developing them in Latin tradition. Almost all European nations had joined the Latin cultural domain by the 11th century. Lithuania lagged behind the other Central European countries by some 400 years and found itself within the bounds of Latin civilization only in the 14th century. Lithuania was a later comer to Latin Christendom. In the 9-11th centuries, Central and Northern European nations had to assimilate monastery-spread culture. Written language was not a determining factor in the development of a non-enlightened society. Meanwhile, Lithuania had to absorb the urban and university culture without written language had to establish a well-run industry of writing before integrating into Europe. While Bohemia and Poland took Latin civilization in small portions that became larger with time, Lithuania had to adopt it within a very short period. The Grand Duchy of Lithuania was a state of many nations, with the Byelorussians making up the majority of its population. That is why, the Byelorussian and Polish languages, not Lithuanian formed the foundation of written communication. Jogaila - grand duke of Lithuania and king of Poland - announced privileges to catholic nobility in 1387. It was a beginning of Lithuanian written law. Lithuanian schools were created spontaneously and the number of Lithuanian priests and teachers grew slowly - which predetermined the dominant role of the polish language. [From the publication]

• Sociologija / Sociology
• Istorija / History