LTRusų, lenkų, vokiečiq kultūrų ekspansija i valstybingumo netekusią Lietuvą ir XIX a. neistengė įveikti tautinės žmonių sąmonės. Nepaisant socialinio, politinio ir ūkinio gyvenimo sunkumų bei prieštarų visuomenė vis dėlto rasdavo jėgų atsispirti kitataučių imperiniams kėslams, ju mokyklų įtakai ir vienokia ar kitokia forma siekė įtvirtinti savo nacionalinį tapatumą. Vertindamas tuos laikus Adomas Jakštas rašė: "[...] vergiškas priėmimas svetimos kultūros nėra dar tikra kultūra [...]. Lenkų, rusų, vokiečių kultūros aukštos ir geros jiems, bet mums, lietuviams, netinka. Mes privalome savąją kultūrą patys susitverti [...]. Tai yra ne "litvomanų" prasimanymas, bet gyvas mūsų tautos reikalas". Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais jau susidarė nemažai prielaidų atsirasti autentiškai muzikinei lietuvių kultūrai. Pirmoji tokia prielaida buvo aktyvus tautosakos bei originalios dainuojamosios poezijos atgijimo sąjūdis, skatinęs ir muzikines ambicijas, interesus. Šis sąjūdis naujajai kartai liudijo neišsenkamas vidines folkloro galias, gebėjimą telkti lietuvių bendruomenę, ugdyti žmonių nuostatas. [...]. [Iš teksto, p. 225]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos muzikos istorija; Kompozitorių mokyklos; Lithuanian music history; Composer schools.