Religinė muzika

LTNepriklausomoje Lietuvoje religinė muzika, kaip svarbi dvasinės kultūros sritis, buvo valstybės remiama, skatinama ir plėtojama. Vyravo nuostata, kad tautai išgyventi ir tvirtėti reikalinga katalikybė kaip reikšmingas moralinis tautos gyvybinės atsparos, su lietuviškomis kultūros tradicijomis siejantis veiksnys. Muzikoje šią nuostatą išreiškė bažnyčių muzikai praktikai — chorvedžiai, vargonininkai ir kompozitoriai, kurie papildydavo bažnytinių chorų repertuarą savo kūryba. Tai, kad religinė muzika vystėsi aukšto profesinio tobulėjimo keliu, yra ypatingas Juozo Naujalio (1869-1934) ir Teodoro Brazio (1870-1930) nuopelnas. Juodu, baigę studijas Regensburgo bažnytinės muzikos centre, diegė Lietuvoje jo dvasią ir idėjas: grynojo liturginio stiliaus reikalavimus kūrybai ir giedojimui, griežtus kriterijus profesiniam vargonininkų ir chorvedžių lygiui. Šių dviejų patriarchų klasikų veikla, be kurios negalėtume įsivaizduoti XX a. lietuvių religinės muzikos raidos, jau aptarta Lietuvos muzikos istorijos pirmojoje knygoje „Tautinio atgimimo metai" (2002). Religinė muzika buvo aktyviai kuriama ne tik didesniuose miestuose, bet ir provincijoje. Bene kiekvienas provincijos chorvedys, bažnyčios vargonininkas buvo mokęsis pas J. Naujalį, vėliau — K. Kavecką, J. Starką, J. Bendorių, J . Bielionį ir kt., išbandęs savo jėgas prie vargonų Kauno katedroje ar konservatorijoje. O kūryba buvo šios veiklos sudedamoji dalis - kaip pastangos užpildyti repertuaro stygių pačių vargonininkų-chorvedžių jėgomis. [P. 504]