Ir garsas tapo kūnu...

LTNet ir paviršiniais ryšiais su rimtąja šiuolaikine muzika susisaisčiusį klausytoją kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus muzika patraukia asociacijų bei su jomis susijusių vaizdinių turtingumu, kurie prašyte prašosi labiau apčiuopiamo plastinio pavidalo. Iki šiol atmintyje saugoma oratorijos „Iš jotvingių akmens“, XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje sukurtos grupei dainuojančių ir grojančių muzikantų, jspūdžio magiška įtaiga: atrodytų, atsitiktinių garsų, kuriamų iš akmenų kaukšėjimo, padrikų garsų ir šūksnių virsmas liaudies dainos melodija turėjo tokį ryškų dramaturginį karkasą, kad net be jokių sceninių efektų pavyko sukurti nepaprastai ryškų teatrinį įspūdį. Kita vertus, iš visų šiuolaikinių kompozitorių būtent Kutavičiaus kūrybos sąraše esama nemažai veikalų, skirtų teatro scenai. Tai opera vaikams „Kaulo senis ant geležinio kalno“, opera-poema „Strazdas - žalias paukštis“, operos „Lokys“ bei „Ignis et fides“ („Ugnis ir tikėjimas“). Įvairūs kompozitoriaus kūriniai taip pat naudoti atskirų spektaklių pastatymuose, iš kurių minėtinas dviejų veiksmų baletas „Paskutinės pagonių apeigos“ (1988). Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti Kutavičiaus veikalų teatrinių pastatymų vaizdinius pavidalus, įžvelgti tam tikrus dėsningumus, kurie iškyla, sceniškai realizuojant kompozitoriaus kūrinius, daugiausia dėmesio skiriant veikalų scenografijai ir nesigilinant į atskirų pastatymų visumą bei jų komponentų tarpusavio ryšius. [P. 296]