Broniaus Kutavičiaus scenos kūrinių autsaideriai

LTBroniaus Kutavičiaus kūriniai scenai yra saviti ir ryškūs. Kompozitoriaus plunksnai priklauso pasakinis opera-baletas „Kaulo senis ant geležinio kalno" (1976), opera-poema „Strazdas - žalias paukštis" (1981), opera „Lokys" (2000) bei scenos diptichas „Ignis et fides“ („Ugnis ir tikėjimas“, 2004). Visi šie skirtingo žanro (pvz., opera-baletas, opera-pasaka, opera-poema) kūriniai, turi vieną bendrą bruožą - autsaideriais bei marginalais laikomus veikėjus: Kaulo senį, Strazdą, grafą Šemetą, vienaakę Senę, iš dalies - karalių Mindaugą (pagonių akimis), apie kuriuos čia rašoma. Jie nemoka ar nenori prisitaikyti prie kitų savo visuomenės narių ir iš aplinkinių išsiskiria neįprasta elgsena bei charakterio bruožais. Kartu su „Kaulo seniu“ kompozitorius į sceną perkėlė ne tik pasakos siužetus ir veikėjus, bet ir struktūrines jos ląsteles (pasakos elementus); muzikinė poema „Strazdas“ patraukia poetiškumu, lakonišku išraiškingumu bei išgrynintu B. Kutavičiaus stiliumi; opera. „Lokys", priešingai, buvo parašyta prisilaikant šios žanro kūriniams būdingų bruožų, pasižymi judrumu ir kontrastų gausa; scenos diptiche „Ignis et fides“ vyraujančių choralų pagalba ir pagal Lietuvos istorijos motyvus piešiama monumentali jos muzikinė drobė. Straipsnyje gilinamasi į veikėjų traktuotės iš šių kompozicijų ypatybes, kalbama apie kūrinių herojams būdingus bruožus, jų stabilumo ir kaitos savybes. Tyrimui naudojamas analitinis ir lyginamasis komparatyvistinis metodai, susiejantys B. Kutavičiaus scenos darbus bei antropologų, semiotikų ir pan. studijas. [P. 270]