Choralų bokštai istorinių vizijų skliautuose: modeliai ir metaforinis ženklinimas

LTPraeities nostalgijos sukurtas Broniaus Kutavičiaus muzikos pasaulis yra nuostabiai vientisas ir kartu fragmentiškas. Kai bandome jame įžvelgti paradoksalius muzikų sankirtų mazgus, kai keičiame tyrinėjimų „optikos“ sistemas ir fokusuojame naujus židinius, neretai išryškėja iki šiol menkai pažinti kompozicijų objektai. Pastarųjų įterptis, prasmė paaiškėja kalbantis su kompozitoriumi, įsiklausant į jo spontaniškas išpažintis, štai kad ir išsprūdusios minties, jog „praeitis mane visuomet labiau domino, nei ateitis“ (B. Kutavičius). Tai, kas glūdi už šio atvirumo ir anapus šių žodžių, tarsi atgręžia veidu į jau seniai Kutavičiaus kūryboje siaučiančius istorijos vėjus ir jų supūstus kalnus. Kutavičiaus užsidegimas pažinti pasaulį kaip istoriją (Oswaldo Spenglerio ketinimas) skatina atsigręžti į jo istorinių vizijų skliautą, kuris radosi iš savos filosofijos ir intuityviojo Lietuvos pirmapradiškumo pažinimo. Atidžiau pasižvalgius, it koks miražas, jame ima ryškėti baltiškos gentys, braižosi kultūriniai išnykusios Prūsijos kontūrai, šnekasi jotvingiai, pro pirštus byrantis smėlis pusto kuršių kaimus, garbinamos gyvatės ir karūnuojamas Mindaugas. Kuriamas menamas, garsais prakalbintas baltų istorinės sąmonės ir jų valstybingumo tapsmo vaizdinys. Tų pačių baltų, kurie paties Kutavičiaus, o ir kai kurių archeologų radiniais ir dokumentais besiremiančių, tapatinami su lietuviais. Kitaip tariant, šis špengleriškas motyvas pasklinda, įsiterpia ir įsigraužia į kompozicijų sielą. Susidaužia su istorinės Lietuvos vaikystės laiko vizijomis ir tampa bendraujančia Kutavičiaus muzikos dvasia. [P. 207]