Pirmieji muzikos įrašai plokštelėse (1907-1920)

LTXX a. pradžioje viena populiariausių tautinės saviraiškos priemonių šalia spausdinto lietuviško žodžio buvo gramofono plokštelė. Literatūros šaltiniai, autentiški muzikinės raštijos paminklai praeities muzikinio gyvenimo erdvę užpildo faktais, bet ne muzikavimo realijomis, ne interpretacijos meno fenomenu. Tai padaryti įgalino tik 1877 m. Thomaso A. Edisono išrastas garso užrašymo ir atkūrimo aparatas - fonografas. 1887 m. Emilis Berlineris JAV išrado gramofono plokštelę, kuri netrukus kaip garso dokumentų tiražavimo priemonė paplito po pasaulį. Plokštelės užkariavo rinką, natūraliai įsiliejo i buitinę muzikinę kultūrą ir patekusios i privačias, o vėliau ir valstybines kolekcijas ar šiaip atsitiktinai išlikusios šiandieną yra itin svarbus praeities muzikinio gyvenimo liudytojas. Lietuvoje gramofono plokštelės kultūrinė istorinė vertė iš karto buvo teisingai suvokta kaip reikšminga kultūros paveldo fiksavimo priemonė. Buvo skubėta įrašyti savo kalbą, savo dainą ne vien tik patiems pasiklausyti, bet kad ir kiti išgirstų, žinotų, jog tokios kalbos, tokios dainos, o kartu ir tokios tautos esama ... Tai buvo daroma nepaisant savo profesinių ambicijų, honorarų, prastos įrašų kokybės, dėl kurios ne vienas žymių atlikėjų savo atliekamus kūrinius vengė įrašinėti. Tokiomis aplinkybėmis buvo įrašytos pirmosios lietuviškos plokštelės. Autentiška rašytiniq dokumentų apie senąją lietuvišką plokštelę taip mažai, kad plokštelės tyrinėtojų po trupinėlį surinkta informacija ir kolekcijos leidžia daryti tik kai kuriuos apibendrinimus arba vien pagarsinti faktus. [...]. [Iš teksto, p. 198]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos muzikos istorija; Muzikos įrašai; Gramofono plokštelės; Lithuanian music history; Music recordings; Gramophone plates.