Istorinės muzikos rekonstrukcijos idėja. Broniaus Kutavičiaus oratorijos ir folklorizmas

LTTyrimo objektas - kompozitoriaus B. Kutavičiaus liaudies instrumentams parašytos oratorijos bei jų sukūrimo laikotarpio socialinis kontekstas - lietuvių kultūrinė rezistencija, folklorizmo sąjūdis. Darbo tikslas - profesionaliosios ir liaudies muzikos sąsajų atskleidimas, kompozitorių ir folkloro ansamblių vadovų taikytų istorinės muzikos „rekonstravimo“ principų sugretinimas. Straipsnio tema - savito muzikos stiliaus susiformavimas uždaroje kultūroje. Kaip tik tokia uždara, atsiribojusi nuo aplink vykstančių permainų buvo XX a. antrosios pusės lietuvių kultūra. Okupacijos metais lietuvių muzika rėmėsi nacionaline klasika bei liaudies tradicija, viena svarbiausių to meto konceptualių idėjų buvo nuolat griaunamos nacionalinės kultūros atkūrimas, išnykusių istorinių muzikos stilių „rekonstrukcija“. Į praeitį orientuota, galima sakyti, konservatyvi lietuvių kultūros idėja gerokai skyrėsi nuo tuo metu Vakarų Europos kultūras palaikiusių atvirumo, tarpusavio mainų, futurizmo proveržių. Šiame straipsnyje norėtųsi paneigti įsigalėjusią nuomonę, jog įdomiausi dalykai atsiranda vykstant kultūrų sąveikai, jungiantis skirtingiems muzikos stiliams, ir prisiminti klausimą, kilusį amerikiečių keliautojui ir filosofui Alphonso Lingiui stovint Velykų saloje ir žiūrint į didingas iš akmens iškaltas skulptūras: „Kodėl galvojama, kad uždara kultūra visada patiria nuosmukį?“. [P. 165]