Kamerinės muzikos gairės
LTBronius Kutavičius dažnai siejamas su jo oratorijomis, operomis ir apskritai vokaline muzika. Iš tiesų daug dėmesio skyręs žmogaus balsui, žavėjęsis jo individualumu, kūrėjas ne kartą įrodė, jog lygiai taip pat jautriai gali „prakalbinti“ ir bet kurį instrumentą, sukurdamas jam individualizuotą partiją ir suteikdamas jau savo prasmę. Apčiuopti kūrėjo stiliaus ženklus bei stebėti jo stiliaus evoliuciją galime tyrinėdami kamerinę B. Kutavičiaus kūrybą. Kaip rašė V. Daujotytė-Pakerienė, „kameriškumas pirmiausia yra būsena, atskirumo būsena. Bet savo intensyvumu ji gali siekti ir bendrumo, bendravimo, buvimo savyje ir kituose, per kitus“. Būtent tai stebime kameriniuose opusuose: čia maksimaliai išeksploatuojamos minimalios pasirinktos muzikos išraiškos priemonės ir kartu pastebima intensyvi ansamblio dalyvių sąveika. Įsigilinę į to meto kultūrinį kontekstą bei B. Kutavičiaus kamerinės muzikos recepciją, aptinkame ir jos sklaidos fenomeną - kompozitorius stebino publiką netradiciniais, kartais sunkiai klausytojų priimamais2 ir ne iš karto pripažinimo sulaukiančiais, bet visada stebinančiais savo originalumu bei novatoriškumu sprendimais, kurie darė įtaką ir kitiems kūrėjams. [P. 144]
