Kryždirbystė Žemaitijoje

• Jurkuvienė, Teresė, sudarymas [com]
• Surdokaitė-Vitienė, Gabija, redaktorius [edt]

LTMokslinių straipsnių rinkinys „Kryždirbystė Žemaitijoje“ parengtas pagal 2013 m. rugpjūčio 3 d. Telšiuose vykusios konferencijos, vieno iš Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus minėjimo renginių, pranešimus. Plėtoti kryždirbystės temą menotyrininkus paskatino Telšių vyskupas dr. Jonas Boruta SJ, įžvelgęs nenykstančią šios religinės ir meninės tradicijos svarbą bendruomenės gyvenime bei jos tyrimų aktualumą. Nors kryždirbystė yra bene daugiausia dėmesio sulaukusi lietuvių sakralinės dailės šaka, tenka pastebėti, kad daugelis straipsnių nėra moksliniai, apsiribojama paminklų fotografijų, kartais tik minimalios informacijos pateikimu, vis dar esama tik pačiais bendriausiais bruožais aptartų istorijos laikotarpių, neištyrinėtų paminklų statymo priežasčių bei aplinkybių, specifinių pamaldumo apraiškų, neaptartų paminklų vietinių formų, ikonografijos šaltinių, neišaiškintos kai kurių dirbinių autorystės. Todėl šia knyga siekta plačiau aptarti kryždirbystę ir pateikti išsamius naujausius mokslinius Žemaitijos regiono tyrimus.Pirmieji rinkinio straipsniai patikslina ir papildo žinias apie Žemaitijoje gyvavusią kryžių statymo tradiciją: ankstyvoji istorija apžvelgiama pagal XVII–XVIII a. dokumentus ir yra lyginama su kitų krikščioniškosios Europos šalių panašiomis praktikomis; išsamiai nagrinėjami XIX a. antrosios pusės–XX a. pradžios kryžių statymo apribojimai; tyrinėjamos iki šiol mažai kieno žinotos, beveik netirtos reto tipo ir jau nykstančios koplytėlės su Kristaus kančios kelio scenomis; pristatomi žemaitiški kryžių puošybos būdai, išskiriami skirtingi paminklų tipai ir vietos, kurioms jie būdingi; nagrinėjama pirmajam Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio jubiliejui skirtų paminklų statyba nuo 1928 m. – jau atskiras tradicinės kryždirbystės etapas, kai puošnus kryžius laikytas lietuvių nacionalinio tapatumo ženklu. Du rinkinio straipsniai skirti praktiniams kryždirbystės paminklų apsaugos, apskaitos, fiksavimo, saugojimo muziejuose klausimams. Nagrinėjamas ir tradicijos tvarumas šiandien, kryžių statytojų – individų ir bendruomenių – intencijos bei pamaldumo praktikos, kryždirbio ir užsakovo santykiai. Svarbu paminėti, jog Žemaitijos ribos straipsniuose brėžiamos skirtingai – jos priklauso nuo kiekvienos autorės pasirinkto laikotarpio ir teritorijos. Žemaičių vyskupystė, Telšių vyskupija, etnografinis Žemaitijos regionas įvairiais laikais nurodė ne tik nevienodas žemių ir plotų ribas, bet ir kultūros erdves, kuriose skleidėsi atskiri kryždirbystės bruožai. Kita vertus, ribų kitimas, natūrali etnografinių regionų ribų asimiliacija, vėlesnės kryždirbių sąmoningos pastangos kurti tik vietiniu stiliumi dažnai kaip tik leidžia palyginti ir išskirti būtent žemaitiško paminklo ypatybes. Prie išsamių tekstų gausu iliustracijų, daugelis jų – iki šiol nepublikuotos. [Pratarmė]Reikšminiai žodžiai: Kryždirbystė; Krikščionių dailė ir simbolika; Mediniai kryžiai.