Regimumo ir vizualinės komunikacijos metamorfozės: nuo fenomenologijos iki postmodernizmo

LTStraipsnyje nagrinėjamos vizualumo sampratos ir vizualinės komunikacijos metamorfozės XX a. ir dabartinėje Vakarų filosofijoje. Svarstoma introspekcijos, savistabos problematika, analizuojamas tiek dailininkų, tiek filosofų mėgstamas veidrodžio fenomenas, kuris suvokiamas kaip tarpininkas tarp reginčiojo (Subjekto) bei regimojo (objekto), o sykiu ir maginis instrumentas, kuriuo jiedu tarytum pasikeičia vietomis ir tampa tuo pačiu. Introspekcijos ir savistabos problematika analizuojama nagrinėjant tokius pavyzdžius, kaip autoportreto žanras dailėje bei medijų kaip kūno tęsinio samprata, kurią dabartinėje medijų filosofijoje įtvirtino M. McLuhanas. Aptariant skirtumus tarp paprasto regėjimo bei fenomenologinės įžvalgos, taip pat tarp sąmoningos išankstinės nuostatos bei percepcinio tikėjimo išryškinami fenomenologinės regėjimo sampratos ir vizualinės komunikacijos savitumai.Analizuojami fenomenologinės bei postmodernistinės regėjimo sampratos ir vizualinės komunikacijos skirtumai – remiantis fenomenologine prieiga vizualinis ir refleksyvus patyrimas (matymas ir mąstymas) suvokiami be jokio tarpininko, o postmodernistai grindžia prielaidą, kad rega negali apsieiti be kalbos tarpininko. Eksplikuojant skirtingas prieigas, vyraujančias fenomenologinėje bei postmodernistinėje filosofijoje, analizuojama M. Merleau-Ponty pateikta P. Cezanne’o kūrybos interpretacija bei F. Lyotardo kritika, nukreipta prieš fenomenologinę poziciją ir paremta M. Duchampo meninės kūrybos tyrimu. Straipsnis parodo regimumo ir vizualinės komunikacijos srityje vykstančias metamorfozes pereinant nuo fenomenologinės prie postmodernistinės pozicijos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Regimumas; Vizualinė komunikacija; Fenomenologija; Postmodernizmas; Visibility; Visual communication; Phenomenology; Postmodernism.

ENAuthor deals with transformations of the concepts of visibility and visual communication in modern and contemporary Western philosophy. The author analyzes how the mirror discloses introspection and self-reflection and points to the core aspects of visuality. The mirror takes the place of a medium between the watching subject and the object of observation. The mirror is analyzed as a kind of magic tool which flips over subject and object and transforms them into one and the same. The topic of introspection is analyzed on the basis of such examples as self-portrait genre in painting and in contemporary media philosophy popular in M. McLuhan’s concept of media as extension of the men. While analyzing the core between the simple seeing and the phenomenological insights, as well as differences between the reflected prejudices and the perceptual intention, the author highlights the main aspects of the phenomenological concept of visibility and visual communication.The differences between the phenomenological and the post-modern concept of visuality and visual communication are discussed, the author argues that according to a phenomenological interpretation both visual and reflective perception (seeing and thinking) happen without any intermediary, while according to hermeneutic and postmodern philosophers, visibility is possible only with mediation of language. The explication of the different approaches popular in phenomenological and postmodern philosophy is through an analysis of P. Cezanne’s interpretation of tone by M. Merleau-Ponty and the analysis of M. Duchamp’s art done by J.-F. Lyotard. The paper shows the metamorphoses of visibility and visual communication which follow the transition from a phenomenological toward a postmodern philosophy and worldview. [From the publication]