Estetikos sampratos transformacijos ontologinėje hermeneutikoje: H.-G. Gadameris, L. Pareysonas

LTStraipsnyje autorė analizuoja estetikos sampratos transformacijos problemą vokiečių filosofo Hanso Georgo Gadamerio ir italų mąstytojo Luigi Pareysono ontologinėje hermeneutikoje. Gadameris laikosi nuostatos, kad hermeneutinė meno filosofija privalo asimiliuoti estetiką. Hermeneutinė meno kūrinio sam prata ypač paranki konceptualaus meno kontekste, kuriame menas reikalauja filosofijos kaip tarpininko. Kita vertus, Vakarų mąstymo tradicijoje buvo įprasta meną sieti ne su hermeneutiniu supratimu ar mąstymu bendrąja prasme, bet su juslėmis, intuicija, vaizduote. Todėl kyla abejonių, kad Gadamerio hermeneutikoje, radikalizuojant supratimo reikšmę, ignoruojamas meno srities specifiškumas ir iškyla pavojus „ištirpdyti“ meną filosofijoje. Straipsnyje apsvarstoma galimybė, kad tokia nuostata yra būdinga visai hermeneutinei filosofijai, kuri, anot jos kritikų, labiau susijusi su prasmėmis ir reikšmėmis, o ne su tikrove.Autorė pažymi, kad šiuo aspektu Pareysono estetika kaip formatyvumo teorija yra radikalesnė nei Gadamerio meno filosofija, kadangi Pareysonas, neatsisakydamas paties estetikos termino, transformuoja Modernybei būdingą statišką meno kūrinio sampratą į ontologinę meno kūrinio sampratą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Gadameris; Pareysonas; Estetika; Meno filosofija; Hermeneutika; Gadamer; Pareyson; Aesthetics; Philosophy of art; Hermeneutics.

ENAuthor analyses the transformation of the concept of aesthetics in the ontological hermeneutics of German philosopher Hans Georg Gadamer and Italian thinker Luigi Pareyson. Gadamer insists that aesthetics has to be assimilated into hermeneutical art philosophy, and this strategy fits the contemporary art perspective. However in Western tradition the dimension of art usually is related not to hermeneutical understanding and thought in general, but to the senses, intuition, imagination. Therefore there arises the question – Does Gadamer avoid the risk to resolve art into philosophy, as it was done in Hegel’s philosophy of art? On the other hand, there are doubts that this risk is common to hermeneutical philosophy in general. As the critics of hermeneutics have noted, hermeneutics deals more with the meanings and significances than with reality.These doubts are rejected by analysing the concept of aesthetics as the theory of formativity in Pareyson’s hermeneutics. The author observes that Pareyson’s aesthetics of formativity at some point is more radical than Gadamer’s concept of the art’s philosophy, because the first one considers the artwork as the practice. [From the publication]