Filosofija tarp mokslo ir meno: interpretacinė hermeneutikos prieiga

LTStraipsnyje, pasitelkiant interpretacinę hermeneutikos teoriją, svarstoma besitrinančių ribų tarp mokslo ir meno problema. Tokių ribų trynimosi užuomazgos įžvelgiamos XIX a. romantinėje hermeneutikoje, įtvirtinusioje dvasios mokslams būdingą supratimą vietoj gamtamokslinio aiškinimo. Joje, nors dar tebesiekiama objektyvumo, moksliškumo, tačiau šių konceptų reikšmė jau yra gerokai pakitusi, susijusi su psichologinės empatijos, kongenialumo, vienalaikiškumo su supratimo „objektu“ principais. Svarstomas dar ryškesnis ribų tarp mokslo ir meno trynimasis XX a. ontologinėje hermeneutikoje, analizuojant įvykusį pokytį hermeneutiniam supratimui būdingoje trinarėje struktūroje tarp suvokėjo, teksto ir teksto autoriaus, dėmesį perkeliant prie paties teksto, atveriančio į mokslinio teisingo supratimo siekius neredukuojamą, be galo interpretuoti skatinantį prasmės perteklių. Su šiuo pertekliumi siejamas įcentrinis interpretacinės tiesos siekis analizuojamas kaip integraliai suvienijantis hermeneutinę filosofiją su menu – grožine literatūra.Svarstomas filosofijos meniškėjimas, kai filosofijos „esmė“ pasirodo taikliau išreiškiama literatūros kalba, ir meno filosofiškėjimas, kai literatūros kalba pasirodo giliau save atskleidžianti būdama susieta su hermeneutikos filosofijos „esme“. Taip pat straipsnyje analizuojamas filosofijos ir meno susipynimas postmoderniojoje hermeneutikoje, kur jis įgyja kitokią prasmę, nes nebesiejamas su įcentriniu tiesos siekiu. Gvildenamas tam tikras meninis filosofavimo stilius, reiškiantis mėgavimąsi išcentriškai dauginamais požiūriais į pasaulį, atsirandančiomis vis naujomis dissensus formomis ir jomis nehomofonizuojamai išplečiamu laisvės horizontu. Analizuojamos tokio stiliaus apraiškos edifikacinėje pragmatinėje R. Rorty’o filosofijoje svarstant joje išryškėjančią redeskripcijos galią. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Interpretacija; Hermeneutika; Filosofija; Menas; Literatūra; Interperetation; Hermeneutics; Philosophy; Art; Literature.

ENArticle uses the theory of interpretative hermeneutics and looks into the question of the boundaries between science and art. Such collision of the boundaries is noticed in the romantic hermeneutics of the 19th century’s. The article considers even a stronger friction of the boundaries between science and art in the 20th century in ontological hermeneutics due to the shift in the trinary of the perciever, the text, and the author, when the attention moves to the text, which opens the surplus of meaning. This surplus is related to the attempt to reach centrepetal interpretative truth that integrally unifies hermeneutic philosophy and art – fiction literature. The article considers philosophy becoming art like, when the philosophical "essense" is expressed with more precision by literary language; and likewise art becomes philosophical, when the literary language discloses itself in relation with the "essence" of hermeneutical philosophy. Also the article analyses how philosophy and art are interwoven in postmodern hermeneutics, where it acquires a different meaning, because it no longer strives at centrepetal truth. [From the publication]