Transcendentalinė filosofija, hermeneutika ir komparatyvistika

LTSiame straipsnyje norėčiau iškelti kelis klausimus, į kuriuos nesirengiu pateikti galutinių ir visas problemas išsprendžiančių atsakymų. 1. Kaip galima komparatyvistika? Kitaip sakant, tai klausimas apie transcendentalines komparatyvistikos sąlygas, kokios yra komparatyvistikos galimybės sąlygos? 2. Ar komparatyvistika gali pavaduoti filosofinę refleksiją? Tai klausimas apie komparatyvistikos kaip mokslinio metodo, o tokiu jis pretenduoja būti, ir filosofinio metodo santykį. 3. Koks yra komparatyvistikos tikslas? Ar ji nori pažinti kultūrų skirtumus, panašumus, o gal sukurti tokią universalią kultūros koncepciją, kuri paaiškintų ne tik kitas, bet ir mūsų pačių kultūrą? Šie klausimai verti dėmesio, nes dabartiniuose kultūrų tyrinėjimuose įsivyrauja nuostata, kad kultūros filosofiją turėtų pakeisti kultūrolo- gija ir komparatyvistika. Kultūrologija čia suprantama kaip įvairių kultūros, socialinių, psichologinių mokslų junginys, kuriame mokslininkai apibendrina ir interpretuoja konkrečių tyrinėjimų rezultatus. Mokslininkas pats tampa interpretatoriumi ir „filosofinės spekuliacijos“ jam nebereikalingos. Tačiau toks „pozityvus“ santykis su kultūros faktais neapmąsto nei kultūros faktų fakto, nei tyrinėtojo santykio su jais. Kultūras tyrinėjantis arba lyginantis subjektas lieka anapus kultūrų ir stebi jas tarsi iš šalies. Komparatyvistas atsiduria absoliutaus stebėtojo pozicijoje, iš kurios gali „objektyviai“ stebėti ir fiksuoti kultūrų skirtumus ir panašumus. [Iš straipsnio, p. 131-132]Reikšminiai žodžiai: Hermeneutika; Komparatyvistika; Kultūrinė antropologija; Kultūrologinė komparatyvistika; Transcendentinė filosofija; Comparativism; Comparativistics; Cultural anthropology; Culturological comparativism; Hermeneutics; Transcendental philosophy.

ENBy inquiring into the phenomena of relations with the OTHER, we must pay attention to the historical context. The present homogenization and Europeanization of the world, when a radical otherness is impossible, depends on the circumstance that there exists at least two stages of human history. First there is the epoque of closed non-historical cultures, and then comes the time of the homogeneous, although not without cultural differences, universal community of the world where European science, technology, law, economics and politics are predominant. The relativistic approach is useful in as much as it helps us to overcome our ethnocentricity, brings a broader context to our experience, mores and traditions, and allows us to think in terms of other cultures, though cultural relativism of this kind is possible only as a first step. Philosophy isn’t a simple mapping of facts. It’s a research of the possibility of facts, a legitimate main horizon and rationality of research subject itself. By going from the experience of difference to rethinking the conditions of such experience, one should necessarily shift from a hermeneutic experience of the “other” from the standpoint of cultural anthropology to the autoreflection of transcendental philosophy. [From the publication]