Tekstinė meno tradicija Indijoje: preliminarios hipotezės tolesniam tyrimui
LTStraipsnyje apžvelgiama kone du šimtmečius Indijos meno tyrinėjimų istorijoje nuolat keliama meno teorijos tekstų (śiłpaśasłru) svarbos indų meno pažinimui problema. Pastarųjų dešimtmečių tyrinėjimai atskleidė daugybę naujų śiłpaśasłru kilmės, funkcijos ir santykio su egzistuojančiais meno paminklais aspektų. Konteks- tualus požiūris į Indijos meną, vengiant klaidų, padarytų, kai tekstualinės ir meno istorijos studijos plėtojosi kartu, tačiau retai susiliesdamos ir papildydamos viena kitą, leidžia kitaip suvokti šių tekstų reikšmę meninei Indijos tradicijai. Vis dėlto konceptualių śiłpaśasłru sistemų ir gyvos meninės tradicijos santykio, t. y. kaip mąstymas ir veiksmas veikia vienas kitą, problema iki šiol Indijos meninės kultūros tyrinėjimuose lieka atvira. Pagrindine tokių tyrinėjimų trūkumo priežastimi veikiausiai reikėtų laikyti tai, jog meno istorijos studijose iki šiol vyraujantis stilistinis požiūris pernelyg mažai teikė dėmesio meno śasłru idėjos ir prigimties suvokimui. Šiuo tyrimu nesiekiama vienareikšmio atsakymo į klausimą apie śasłru vietą ir vaidmenį meninėje kultūroje - veikiau jį reikėtų laikyti pastangomis suformuluoti darbinę hipotezę, kuri ateityje leistų nuosekliau pažvelgti į vieną labiausiai nepelnytai pamirštų Indijos intelektinės kultūros sričių - vaizduojamojo meno tekstų sistemą ir jos vietą Indijos intelektinėje istorijoje. [Iš straipsnio, p. 460]Reikšminiai žodžiai: Citrasūtra; Indija; Indijos meno teorija; Indologija; Nacionalizmas; Orientalizmas; Citrasütra; India; Indology; Nationalism; Orientalism; Theory of Indian Art.
ENThe article sets up to discuss the relevance of the tradition of art texts (imlpauastras) to the understanding of Indian art. This tradition has been dealt with already for almost two hundred years since the first translation of text fragments from the treatises on Indian architecture by Ram Raz. The recent researches in the field have threw a new light upon the aspects of provenance and function of shilpashastric texts, as well as their relationship with the extant works of art. The context-based approach to Indian art, avoiding the mistakes made when the textual and art history studies were carried out simultaneously but very rarely coming into contact and enriching one another, enables us to explore anew the role of these text within the tradition of Indian art. Nevertheless the manner in which conceptual systems of üilpauästras and the artistic tradition actually interact - how thought and action affect one another - is not a question for which there is a simple answer. The main reason of lacking research on this interaction is rather a stylistic approach, which dominates art history and pays too little attention to understanding the idea and provenance of uilpaiiastras. The present research does not look for the unambiguous answer to the question concerning the role of shastric tradition in the overall artistic culture. It rather attempts to frame a preliminary working hypothesis for further investigation with a more coherent gaze at one of most undeservedly neglected sphere of Indian intellectual culture, namely, shilpashastric tradition and the role it played in the intellectual history of India. [From the publication]
