Medija, religija ir filosofiniai klausimai

LTStraipsnyje nagrinėjamas santykis tarp medijų, religijos ir filosofijos. Vadinamųjų naujųjų medijų iškilimas ir santykio tarp visų (senųjų ir naujųjų) medijų šeimos narių pasikeitimas iškelia būtent tokius filosofinius klausimus, kurie paprastai iškyla atsiradus visuomeninio ir individualaus gyvenimo tektoniniams lūžiams. Klausiama, ar Bažnyčia, beveik nesinaudodama amfiteatrine masine komunikacija, yra tokia nekalta, kad būtų totalitarinė ar, atvirkščiai, ji pernelyg autoritarinė, kad pakeistų komunikacijos priemones. Perfrazuojant V. Flusserį, komunikacija yra egzistencijos, t. y. buvimo myriop, reikalas. Komunikacija – desperatiškas bandymas palikti pėdsaką kodifikuotame kultūros mūšio lauke, kai mes krentame susidūrę su anoniminiais kodais. Naujo kodo prasmė – pralaužti senąjį perkeliant egzistencinį regioną į minties centrą. Jėzus Kristus gali būti komunikuojamas kaip Dievas tik pripažįstant jo kančią, o tai įmanoma vien jam būnant žmogumi. Taigi pasija, apeliuojanti į žmogaus kūno ribas, nurodo sferą anapus egzistencinio regiono. Medijuodama jusles, Bažnyčia įtraukia mus į egzistencijos nuotykį mūsų baigtinį laiką neproporcingai ištęsdama į abi puses. Filosofija įmanoma tik komunikuojama ir komunikuodama su kitomis žmogaus veiklos šakomis, kokios yra religija ir politika. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Medija; Religija; Filosofija; Komunikacija; Media; Religion; Philosophy; Communication.

ENArticle deals with relationship between media, religion and philosophy. The rise of new media and changes in the relationship between all (old and new) members of media family initiates exactly the philosophical questions that usually arise during tectonic breaks of social and individual life. The author raises the question whether the Church, hardly using amphitheatric mass-communication, is so innocent to be totalitarian or, conversely, it is too authoritative to change the means of communication. Communication is an affair of existence, i.e. of being towards death. Communication is desperately attempting to leave a trace in the codified battlefield of culture while we are struggling with anonymous codes. The new code breaks the old one by transferring an existential region to the centre of thought. Jesus Christ could be communicated as God only by recognizing his suffering which is possible only by being a human. Therefore, the Passion is a guarantee of communication both between the participants of the Christian community and between the limited human being and the unlimited God. By appealing to the borders of human body, the Passion refers to a sphere beyond the existential region. By the mediation of the senses, a church includes us in a venture of existence when our finite time has been disproportionately elongated in both directions. Philosophy is possible only by communication and in communication with other branches of human activity as religion or politics. [From the publication]