Liaudies dainų sociokultūrinis statusas XIX a

LTEgidijaus Aleksandravičiaus taikliai pažymėta, kad XIX a. lietuvių tautosaka buvo iškelta į oficialios kultūros paviršių, o amžiaus pabaigoje, kaip teigia Paulius Subačius, tautosaka neretai laikyta ir kūrybos etalonu. Tačiau folkloristų konstatuojama, kad pačioje tradicinėje kultūroje tuo metu vyko papročių ir folklorinės tradicijos degradacija – vis mažiau pasitikima tautosakos tekstu, rečiau dainuojama, plinta menkaverčiai, neretai literatūrinės kilmės tekstai, vis svarbesnė kaime tampa knyga. Išeitų, kad žodinės liaudies kūrybos iškėlimas ir adoracija viešumoje sutapo su jos vaidmens silpnėjimo pradžia tradicinėje kaimo kultūroje. Todėl šiame straipsnyje siekiama atsakyti, ar tikrai XIX a. pabaigoje tautosakos tvarumą lemia tik inertiškas tradicijos funkcionavimas; ar atsinaujinusi folkloro formomis literatūra ima nukonkuruoti folklorą tradicinėje kultūroje, o tautosakinė tradicija tik menksta, prarasdama gyvybingumą ir būdingiausius bruožus? Straipsnio tikslas yra aptarti, kaip antroje XIX a. pusėje folklorinę tradiciją veikė jos iškėlimas į viešumą, sąlytis su rašto kultūra, bei pasiaiškinti, kokie nauji vaidmenys tuo metu teko liaudies dainai. Ypatingas dėmesys straipsnyje skiriamas dainoms, kadangi jų tradicijos raida ir aktualizavimas buvo daug kuo išskirtiniai. Jei patarlėms ar pasakojamajai tautosakai buvo leidžiama iškilti šalia lingvistinio ar istorinio diskurso, tapti rinkimo bei tyrinėjimo vertu objektu, tai dainoms suteikta tautos charakterio, sielos reprezentavimo funkcija. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tautosaka; Dainuojamoji tradicija; Literatūros istorija; Kontekstas; Songs; Tradition; History of literature; Context.

ENEgidijus Aleksandravicius made a fitting observation that XIX c. Lithuanian folklore was elevated to the surface of official culture, while at the end of the century, as Paulius Subacius notes, folklore was often considered to be a benchmark of creativity. However, folklore experts observe that within traditional culture of that time, degradation of customs and folklore traditions was under way – trust in folklore texts declined, they were sung less frequently, worthless texts proliferated, book culture became increasingly more important in a countryside. One would think that adoration and promotion of oral folk tradition in public coincided with the decline in its role in countryside culture. For this reason, the article aims to establish whether at the end of XIX c., continuation of folklore was determined only by inertial functioning of the tradition; or whether literature, renewed by folk forms, starts to squeeze out folklore in a traditional culture and leaves it to waste away, by losing its vitality and typical features? The goal of the article is to discuss how folklore tradition of the second half of XIX c. was affected by its elevation in public, its contact with written culture, and to explain what new roles were assigned to folk songs. Special attention is given to songs, for evolution and increasing relevance of singing tradition in many respects was unique. If adages and narrative folklore were allowed to rise next to linguistic or historical discourse, to become objects worth of researching, songs were assigned the function of national character.