Stojimo sutartis Europos Sąjungos teisėje

LTStojimo į Europos Sąjungą procedūrą reguliuojančiame Europos Sąjungos (toliau ES) sutarties 49 straipsnyje numatyta, kad prisijungimo sąlygos ir su juo susiję steigiamųjų sutarčių pakeitimai nustatomi ES valstybių narių ir prisijungiančios valstybės susitarimu (accord, agreement, Abkommen - ne traité, treaty, Vertrag). Tradiciškai šis susitarimas įtvirtinamas rašytine sutartimi (stojimo sutartimi), kuri tampa pirminės ES teisės dalimi, hierarchiškai lygia sutartims, kuriomis grindžiamas ES egzistavimas. Stojimo sutartis yra dvejopos teisinės prigimties: viena vertus, tai daugiašalė tarpvalstybinė sutartis, kuriai taikomos tarptautinės teisės normos, kita vertus, - aktas, kuris remiasi jau egzistuojančia autonomiška ES teise ir tampa jos dalimi, todėl jam taikomi visi specifiniai šios teisės veikimo principai. Stojimo sutartis yra daugiašalė, tačiau sudaroma po dvišalių derybų tarp ankstesnių valstybių narių (Sąjungos šalies) ir kiekvienos stojančios valstybės atskirai, o tai priartina ją prie kelių dvišalių sutarčių, sujungtų į vieną aktą. Šios sutarties paskirtis nėra vien mechaninis ES teisės sistemos išplėtimas naujos valstybės narės atžvilgiu, bet visų pirma - daugybės techninių klausimų ir pereinamųjų problemų sureguliavimas, o tai lemia antrinį, nesutartinį ir laikiną kai kurių jos nuostatų pobūdį. Šie bruožai lemia stojimo sutarties savitumą ES teisėje1. [...]. [Iš straipsnio, p. 56]Reikšminiai žodžiai: Teisė; Stojimas į Europos Sąjungą; Stojimo sutartis; Nuostatos; Dokumentai; Konstitucinė teisė; Law; Accession to the European Union; Accession treaty; Preferences; Documents; Constitutional law; Lithuania; European Union; Europos Sąjunga (European Union).