Institucinės veiklos dešimtmetis

LTNašiausias pastarojo dešimtmečio meno kritikas Kęstutis Šapoka šio laikotarpio mene įžvelgė "sąmoningą bukumo, sarkazmo, konkretumų, (daugiasluoksnio) tiesmukumo, (autojironijos, naivumo, kičo, tyčinio retrogradiškumo, vietos ir konteksto lokalumo, demonstratyvaus subjektyvumo, kategoriškumo, arogancijos, absurdo kaip konceptualaus veiksnio naudojimą įvairiomis dozėmis ir konfigūracijomis".1 Anksčiau pastebėti pavieniai tokio mąstymo atvejai esą virto nuoseklia, kryptinga taktika, ir jos suklestėjimą Šapoka aiškina gilėjančia šiuolaikinį meną administruojančių institucijų stagnacija, dėl kurios nūnai suaktyvėjo kadaise į paraštes nustumti menininkai. Pasak Lolitos Jablonskienės, "[k]ritinę šiuolaikinio meno strategiją svarbu suprasti teisingai - ne kaip siekį parodyti tikrovę tokią, kokia ji yra, bei ją demaskuoti [...], ir ne kaip norą ją pagerinti [...], bet kaip tikrovės matymo ir mąstymo, o taip pat reprezentavimo būdų analizę, ypač tų, kurie dėl įvairių priežasčių funkcionuoja nekvestionuojami [...] šiuolaikinis Lietuvos menas kaip tik ir žvelgia į vietinį Lietuvos visuomenės, kultūros ir meno kontekstą bei čia veikiančias mitologemas".2 [...]. [Iš straipsnio, p. 178]Reikšminiai žodžiai: Šiuolaikinis menas; Šiuolaikinis meno centras; Kultūra; Menininkai; Parodos; Institucijos; Kritika; Lithuania; Contemporary art; Contemporary Art Centre; Culture; Artists; Exhibitions; Institutions; Criticism.