Niekas, kuo tiki, negali neišsipildyti : 2000-2010 m. Lietuvos šiuolaikinio meno atvejis

LTStraipsnio pavadinimui pasirinktas sakinys - niekas, kuo tiki, negali neišsipildyti - žavi pamatine įprasto požiūrio į tiesą, kaip tyrą ir paprastą tikėjimo dalyką, subversija.1 Trigubas neiginys patvirtina ir tuo pat metu paneigia tai, kas teigiama - tarsi reikšmės suktųsi ratu. Ši frazė iš Dono DeLillo romano "Požemio pasaulis" (Underworld, 1997) pasižymi dviprasmiškumu (Lietuvoje vadinamu Ezopo kalba), būdingu George'o Orwello ir kitiems žinomiems tekstams, kurie buvo kuriami apie tokius istorinius laikotarpius arba tuomet, kai žmogaus gyvenimą įtakojo imperija, ideologija ir režimas. Šiandien Lietuvai ir jos likimui nebegrasina tokios galingos jėgos, kaip minėtoji "troika", tačiau šalies ateitis tebėra neaiški, kaip ir DeLillo bei Orwello aprašytais laikais, primenančiais sovietmetį. Šiame straipsnyje, kurį turėjau parašyti apie Lietuvos meno ir kultūros "tarptautiškėjimą" po 2000 m. bei Šiuolaikinio meno centro vaidmenį šiame procese, mėginsiu iš gramatologinės perspektyvos apmąstyti pačią nuostatą, jog Lietuvos šiuolaikinis menas tapo labiau tarptautinis nei prieš dešimtį metų. [...]. [Iš straipsnio, p. 128]Reikšminiai žodžiai: Šiuolaikinis meno centras; Šiuolaikinis menas; Kultūra; Tarptautiškumas; Parodos; Kritika; Diskursas; Lithuania; Contemporary Art Centre; Contemporary art; Culture; Internationality; Exhibitions; Criticism; Discourse.