LTLietuvių istoriografijos ištakos siejamos su Gotfrydo Ostermejerio (Ostermeyer; 1716-1800) vokiečių kalba parašyta „Pirmąja lietuviškų giesmynų istorija" (Erste Littauische Liedergeschichte, 1793), kuri unikali tuo, jog atsirado po trylikos metų trukusios polemikos su Kristijonu Gotlibu Milkumi (Mielcke; 1733-1807) - ginčytasi dėl deramesnių tekstų lietuviškam giesmynui (vertimo, senųjų giesmių perdirbimo, rimų, lietuviškų žodžių vartojimo ir jų reikšmių etc.). Anksčiau atsirasti panašaus pobūdžio veikalams nebuvo galimybių, nes istoriografai nemokėjo lietuvių kalbos ir nežinojo, kas šia kalba parašyta. Nebuvo poreikio ir grožinės lietuvių literatūros istorijai, nes daugiausia vyravo religinės knygos. Bandymų rašyti literatūros istoriją ir fiksuoti faktus buvo - dažniausiai bibliografiniai sąrašai vokiečių ar lenkų kalbomis (pvz., Joachimo Lelewelio „Dvi bibliografinės knygos" / „Bibliograficznych księg dwoje", 1823-1826). Tačiau pirmoji platesnė lietuviška literatūros istorija parašyta tik po šimtmečio - 1890 m. Tilžėje išleistas Jono Šliūpo (1861-1944) pozityvistinis istoriografinis veikalas „Lietuviszkiejie rasztai ir rasztininkai". [P. 285]Reikšminiai žodžiai: Literatūros istoriografija; Istoriography.