Literatūros sąjūdžiai
LTLiteratūros procesą įprasta aspektiškai struktūruoti. Lengviausia ir patogiausia aptarti pagal žanrus. Kiti skirstymai yra daugiau komplikuoti - pagal kartas, literatūros sroves, sąjūdžius. XX a. pirmosios pusės literatūroje tikrai ryškūs sąjūdžiai tebuvo du - keturvėjininkų ir trečiafrontininkų. Daugiau tokių koncentruotų grupuočių nesusibūrė, todėl toliau aptariamus reiškinius vadinti sąjūdžiais yra kiek sąlygiška. Vis dėlto tą vardą galima suteikti grupėms menininkų, kuriuos sujungia bendra meninio mąstymo kryptis, kurie save atskiria nuo ankstesnio proceso ir identifikuoja kaip naują visumą, jungiasi į panašios pakraipos periodinius leidinius, išsako panašias teorines aspiracijas ir siekia jų įgyvendinimo panašiomis meninėmis priemonėmis. Taip žvelgdami pastebėsime, kad nėra sudėtinga matyti dar dvi gana kompaktiškas generacijas, išaugančias iš Maironio „mokyklos": pirmoji bando išsivaduoti iš „Aušros" bei „Varpo" gadynės atmosferos, siekia rasti atsaką į vakarietišką modernizmą ir legitimuoti save Lietuvoje; antroji - reaguoja į avangardistų drastišką provokaciją, įvaldo jų poetikos patirtį, tautinės ir pasaulinės kultūrų sintezę pakylėja į aukštesnį lygį. Tai ankstyvojo ir brandžiojo neoromantizmo etapai. Išplėsta „sąjūdžio" kategorija leidžia ir „Keturių vėjų" bei „Trečio fronto" meninius judėjimus traktuoti kaip bendresnius reiškinius, apimančius ne tik minimų žurnalų tekstus, bet ir juos subrandinusį lauką. Tautinio atgimimo ir tautinio pasipriešinimo sąjūdžiai, įrėminantys aptariamą laikotarpį, yra dar bendresnio pobūdžio, nes juos sieja ne tik literatūrinės bei estetinės programos, bet ir moralinės tvirtybės, patriotizmo, kovos už nepriklausomybę ir laisvę tikslai. [P. 229]
