Mažosios Lietuvos sociokultūrinė situacija ir literatūra

LTLietuvių literatūros radimuisi ir augimui kultūrinė, socialinė ir politinė situacija Mažojoje Lietuvoje visu šiuo laikotarpiu, kurį būtų galima suskirstyti į du etapus - iki Pirmojo pasaulinio karo ir po jo - buvo itin nepalanki. Paskutinieji XIX a. dešimtmečiai įsidėmėtini suintensyvėjusią šio krašto senbuvių germanizacija, dešimtmečiai po karo - drastišku jos užbaigimu represiniais metodais. Po 1871 m. Vokietijos suvienijimo vidaus politikos vairą į savo rankas paėmęs „geležinis" kancleris Otto Bismarckas kaip vieną iš pagrindinių tos politikos gairių iškėlė šūkį „Ein Reich, eine Sprache" (Viena valstybė, viena kalba). Iš karto imtasi energingų ir efektyvių priemonių šiam uždaviniui įgyvendinti. Pirmiausia pertvarkomos liaudies mokyklos. Jos paverčiamos tautinio asimiliavimo židiniais. 1872 m. paskelbiami Otto Bismarcko ir kulto ministro Adalberto Falko vadinamieji „Visuotiniai paliepimai" (Allgemeine Bestiinmungen), kuriais iš esmės siekiama išvaryti iš Prūsijos pradžios mokyklų visas svetimas, t. y. ne vokiečių kalbas. Tai atvirai pripažino pats Falkas, sakydamas, kad „mokinimo būdas nesiekia toliau, kaip tik išrauti iš pamatų lietuvių kalbą". Remdamasis šiais paliepimais, Rytprūsių oberprezidentas K. W. Hornas 1873 m. išleidžia įsakymą, kuriuo lietuvių kalba mokyklose apribojama tikybos dėstymu žemesniuose skyriuose. Ko asimiliuojant jaunimą nepadarydavo mokykla, tą baigdavo tarnyba armijoje.Iš jos grįžę jaunuoliai ne tik vokiškai kalbėdavo, bet ir stengdavosi vokišku pavyzdžiu gyventi, gėdydavosi tėvų papročių. Dažnas iš šių germanizuotų atsargos kareivių tapdavo aršiu lietuvybės priešu. Nebegynė lietuvių kalbos teisių ir Bažnyčia, kuri anksčiau nuoširdžiai darė viską, kad tikintieji galėtų bendrauti su Dievu gimtąja kalba. Dabar gi vengiama lietuvių kalba leisti net religinę literatūrą, ima trūkti gerai lietuviškai kalbančių kunigų, pamaldos lietuvių kalba dažniausiai vyksta kuo nepalankiausiu kaimo žmogui laiku. Lietuvių kalba šalinama iš teismų ir kitų valstybinių įstaigų niekinama viešajame gyvenime. Šovinizmas persmelkia kasdienius žmonių santykius, vokiečiai orientuojami visaip niekinti kitakalbius savo bendrapiliečius, jų nacionalinius jausmus stengiamasi deformuoti į agresyvų nacionalizmą. Specialiai šovinistinėms nuotaikoms stiprinti kuriamos įvairios vokiškos draugijos ir organizacijos - ūkininkų karo veteranų sporto, jaunimo, dainuotojų ir pan. Provokišką dvasią palaikyti stengiamasi netgi per valdžios subsidijuojamus lietuviškus laikraščius - „Keleivis" (vėliau „Tilžės keleivis"), „Konservatyvų draugystės laiškas". [P. 207]Reikšminiai žodžiai: Mažoji Lietuva; Germanizacija.