Drama

LTXX a. pirmosios pusės lietuvių dramaturgijoje susiformuoja komedijos, dramos, misterijos, tragedijos žanrai. Gryniausiu pavidalu pasižymi komedija - populiariausias žanras mėgėjiškame lietuviškų vakarų teatre. Vėliau komedijų kūrimą skatino Valstybės teatras. XX a. pradžios komedijai būdingas primityvistinis realizmas, raiškūs tipai, demistifikacijos užmojai (Aleksandro Fromo-Gužučio, Žemaitės, Dviejų Moterų, Vydūno, Petro Pundzevičiaus-Petliuko, Jurgio Smalsčio, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio, Liudvikos Didžiulienės-Žmonos komedijos). Pirmosios komedijos - nedidelės apimties, pastatomos kukliomis vaidintojų mėgėjų pajėgomis - yra artimos realistinėms buitinėms pjesėms, dažnai vadinamos scenos vaizdeliais, farsais. Komedijose įvykiai koncentruojami ties anekdotiška situacija, kuri suteikia vaidintojams improvizacijos laisvę, leidžia šaržuoti ir hiperbolizuoti personažo elgesio manieras, išvaizdą, kalbėseną. Buvo ieškoma ir lietuviško komedijos žanro pavadinimo (pvz., Fromas-Gužutis komediją vadino juokažaisle, Vydūnas - teigiamos pajuokos vaidiniu). Komedijoms, kaip ir amžiaus pradžioje sukurtoms buitinėms pjesėms, būdingas didaktiškumas. Povilas Višinskis, aiškindamas teorinius komedijos pagrindus, pabrėžia, jog komedijos tikslas - „auklėti dorą žmogų, daryti anuos geresniais <...>; tą siekį komedija pasiekia iššaukdama skaitytojo ar žiūrovo širdyje juoką, neapykantą". Publika, komedijose atpažinusi ydingo gyvenimo niekingumą, jį pasmerkia, išjuokia, juoku atsiriboja nuo bendruomenę silpninančių blogybių. [P. 127.]Reikšminiai žodžiai: Drama; Drama.