Romano plėtra ir transformacijos. Apysaka
LTLietuvių prozos žanrų, visų pirma romano, plėtrą XX a. pirmosios pusės laikotarpiu dera suvokti kaip kintantį, gausių individualių variantų prisodrintą, taip pat - bendresnių meninių tendencijų veikiamą literatūrinės raiškos barą. Ir subrendusių tautinėse tradicijose, ir sklindančių iš kitų šalių. Palyginti didelis skaičius tekstų, apie pusantro šimto stambiosios pasakojamosios epikos kūrinių, išleistų anuomet Lietuvoje, nėra išsiskiriantis, ypač kai žvelgiame į kitų tautų literatūras. Visoje Europoje, ne tik vadinamųjų didžiųjų tautų (prancūzų, anglų, vokiečių, rusų) literatūrose, jau nuo XIX a. pirmosios pusės romanas įsitvirtino kaip plačiausią skaitytojų auditoriją turintis ir kaip kone visų socialinių sluoksnių reikmes, lūkesčius tenkinantis žanras. Svarbiomis inspiracijų įtekmėmis lietuvių rašytojams tapo sociumo reiškinius atveriančios realizmo mimetinės konvencijos bei vėliau veržliai sklindančios Vakarų modernistinės psichologinės prozos pavyzdžiai. Kaip ir mūsų artimiausių kaimynų, Vidurio Europos tautų (lenkų, čekų, vengrų, Balkanų kraštų) romanas, kuriame labai svarbią vietą užėmė tautinio išsivadavimo tematika ir patriotinių idėjų akcentai. [P. 59]Reikšminiai žodžiai: Romanas; Novel.
