Tautosaka sovietmečiu
LTTautosaka, vienas nacionalinės literatūros šaltinių, jos kolektyvinės atminties saugykla, sovietmečiu buvo iš naujo aktualizuota. Marksizmo-leninizmo mokyme apie nacionalines kultūras ir literatūras įtvirtintas postulatas, jog sovietinė literatūra "yra socialistinė savo turiniu ir nacionalinė savo forma, turinti tikslą išauklėti mases socializmo ir internacionalizmo dvasia". Planuota, jog, pasiekus komunizmo pergalę, bus sukurtos sąlygos vienai visuotinei kultūrai atsirasti, ir, norint tai pasiekti, socializmo kūrimo metais remta kiekvienos nacionalinės kultūros plėtotė, skatinti vertimai. Literatūros liaudiškumas, pagrįstas Lenino mokymu apie dvi kultūras kiekvienoje nacionalinėje kultūroje, reiškė privalomą tarnavimą liaudies interesams, klasinį pradą, kuris ir nulemia kūrybos liaudiškumo galimybę - "teisingai, priešakinių visuomenės idealų šviesoje [...] su dideliu išraiškos stiprumu"557 atkurti svarbius, liaudies masėms įdomius tikrovės reiškinius. Sykiu buvo akcentuoti liaudies dvasia, tautos savimonė ir visuomeninio gyvenimo savitumas, atsiskleidžiantys tos tautos rašytojų kūriniuose. Liaudiškumas reiškė, kad kūrinys turi būti natūralus, paprastas, suprantamas ir prieinamas masėms, priešingai elitistiniams ir formalistiniams literatūros ir meno principams, kurių "apsunkinta ir išdarkyta forma, atitrūkusi nuo turinio, tėra prieinama rateliui, žinančiam raktą tyčia sudarytiems formaliniams triukams, gudravimams ir sąlygiškumui"558. [...]. [Iš straipsnio, p. 378-379]Reikšminiai žodžiai: Sovietmetis; Literatūra; Sovietmečio literatūra; Sovietinė ideologija; Tautosaka; Tautosaka; Liaudiškumas; Motyvai; Stilizacija; Vaikų literatūra; Soviet period; Lithuanian literature; Soviet literature; Soviet ideology; Folklore; Motives; Stylization; Children's literature.
