Mitas sovietmečio lietuvių literatūroje
LTMitas, dažniausiai suprantamas kaip kolektyvinis pasakojimas, aiškina pirmapradės, laikų pradžioje egzistavusios dvasinės ir materialios tikrovės reiškinius, pirmykščių vaizdinių (dievų, demonų, pusdievių), gamtos reiškinių, gyvybės ir mirties, pasaulio pradžios kilmę. Mitus tiriančios disciplinos (religijotyra, antropologija, kultūros teorija, psichoanalizė) analizuoja skirtingas juose įprasmintas sritis: šventybės patirtis, žmonių ir jų grupių socialinės sąrangos, pasaulio tvarkos apmąstymus, tam tikras kultūrines elgsenas ir universalius modelius, kurie aiškina sociumo vertybes ir jų funkcionavimą, kolektyvinės pasąmonės vaizdiniais iškylančius bendruomenės kultūros archetipus. Mitas nėra vienas pasakojimas, mitą sudaro nuosekli jo variantų visuma, perduodama iš kartos į kartą, taip lemdama ir nukreipdama mąstymą. Mitinis suvokimas būdingas ir legendoms, epams, istoriniams pasakojimams - t. y. prolaikį siekiantiems aiškinimams, kurie sudaro konkrečios kultūros branduolį. Kaip bendruomenės kultūros išraiška, mitai perteikia jos vertybių sistemą (aksiologiją) ir funkcionavimą (ideologiją), etinius elgsenos apmąstymus, kurie, plačiau eksplikuoti, iškyla filosofijos, literatūros, dailės, muzikos, architektūros kūriniuose. Literatūroje ir dailėje išplito daug mito elementų: siužetai, veikėjai, įvaizdžiai, hierarchinė pasaulėvaizdžio sistema, ciklinė laiko samprata ir koncentriškai struktūruota erdvė. Mitai davė pradžią kai kuriems literatūros žanrams - herojiniams epams, himnams, misterijoms. [...]. [Iš straipsnio, p. 360]Reikšminiai žodžiai: Sovietmetis; Literatūra; Sovietmečio literatūra; Mitai; Mitologija; Motyvai; Sovietinė ideologija; Herojai; Kūriniai; Rašytojai; Soviet period; Lithuanian literature; Soviet literature; Myths; Mythology; Soviet ideology; Heroes; Writers.
