Vasaros darbai ir šventės: papročių kaita
LTKiekvienam etnografui ar kraštotyrininkui maga apsilankyti Šiaulėnų krašte. Juk tai Balio Buračo žemė: būtent čia jo įsijausta į tradicinius kultūros tyrinėjimus, daug kas aprašyta, fotografuota vyksme. Tad dabar čia galima akivaizdžiai pamatyti kaimo papročių raidą, jų drastiškas metamorfozes tik per dvi tris vietinių gyventojų kartas. Išties tas tarpsnis brutaliausiu būdu - karų nelaimėmis ir prievarta - pakeitė šimtmečiais susiklosčiusią gyvenseną. Ir vis tik labai verta ir šiandien kalbinti žmones apie praeitį: išryškėja labiausiai branginti papročiai, - tai, kas buvo sureikšminta dėl didžiausios praktinės naudos arba laikyta svarbiu dvasinėje kultūroje. Šiame straipsnyje apžvelgiami Šiaulėnų apylinkių žemdirbių svarbiausių vasaros ūkio darbų bei jų pradžią ar pabaigą žyminčių švenčių papročiai. Nagrinėjama lyginamuoju metodu, panaudojant B. Buračo publikacijas bei 1995-ųjų metų kompleksinės kraštotyros ekspedicijos metu autorių surinktą medžiagą. Kiekvienu atveju stengiamasi įsigilinti į papročio semantiką, pritarus B. Buračo minčiai: „Tik krikščionybei įsigalėjus, senosios tikybos apeigos nustojo būti tikybos apeigomis ir virto kaimo papročiais“. [Iš straipsnio, p. 346]Reikšminiai žodžiai: Kraštotyra; Papročiai; Etnologija; Regional studies; Customs; Ethnology.
